1995 m. Japonijoje duris atvėręs „Acros Fukuaka“ biurių kompleksas – precendentų neturintis, gamtą atliepiantis architekto Emilio Ambasz kūrinys.
Šis pastatas buvo sukonstruotas vienintelėje išlikusioje žaliojoje teritorijoje miesto centre. Taigi, architektas Emilio Ambasz, kurdamas funkcionalų biurų kompleską, siekė išsaugoti kuo daugiau žaliosios erdvės.
Dėl išskirtinės architektūrinės kompozicijos „Acros Fukuaka“ yra laikomas vienu ikoniškiausių architektūros pavyzdžių
Viena šio pastato dalis atrodo kaip tradicinis biurų kompleksas, dengtas stikliniu fasadu. Tačiau kitapus pastato driekiasi „žalioji zona“ – stogo terasos, kuriose įkurti sodai ir augalija. Šiose terasose, vietomis pakilusiose net 60 m. aukštyje nuo žemės, auga apie 35 tūkst. augalų, skirstomų pagal 76 rūšis.
Didžiuliame pusapvalyje atriume ir trikampyje vestibiulyje, kontrastuojančiame su sodų žaluma, įkurta simfoninė salė, biurai ir parduotuvės.
Pastatas yra išskirtinis ekologiškos statybos pavyzdys. Žalieji stogai, stabiliai išsaugantys pastato vidaus temperatūrą bei sulaikantys lietaus nutekėjimą, sumažina elektros energijos vartojimą. Ant stogo augantys parkai ilgainiui yra tapę ne tik augalijos, bet ir vabzdžių bei paukščių namais.
Dėl išskirtinės architektūrinės kompozicijos „Acros Fukuaka“ yra laikomas vienu ikoniškiausių architektūros pavyzdžių. Jis žymus ne tik lokalinės architektūros kontekste, bet ir pasaulio mastu.
Kitas iškilus kaštovaizdžio architektūros kūrinys – Kalifornijos mokslų akademija, pradėta statyti dar, XIX a. viduryje, radikaliai perkurta 2008 m. Architektas, projektavęs šį pastatą – italas Renzo Piano, dirbęs prie tokių milžiniškų projektų, kaip Žoržo Pimpidu centras Paryžiuje ir New York Times dangoraižis Manhetene.
Pastato statybai buvo panaudota 15 tūkst. kubinių mentrų perdirbo betono ir 5 tonos perdirbdo metalo
Statinys kurtas remiantis ekologijos koncepcijomis ir dėl savo išskirtinumo yra susilaukęs „Discovery“ ir „Natioval Geographic“ kanalų dėmesio bei laimėjęs platininį sertifitkatą „Energijos ir aplinkos dizaino lyderystės“ programoje (LEED).
Šio pastato stogą dengia 1 ha ploto žalia veja. Po pastato atkūrimo 2008 m. vandens išeikvojimas pastato reikmėms sumažintas net 50 proc. Be to, lietaus nuotekos čia panaudojamos drėkinimo sistemos palaikymui.
Pastato statybai buvo panaudota 15 tūkst. kubinių mentrų perdirbo betono ir 5 tonos perdirbdo metalo, o sienų izoliacijai buvo panaudotos perdirbtos medvilninių audinių skiautės.
Eko-miestai
Ekologiško miesto planas, žvelgiant šiuolaikinės urbanistikos akimis, gali atrodyti utopiškai, tačiau tokių miestų užuomazgų jau galima rasti Kinijoje, Kanadoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Tai miestai, kurių bendruomenes sudaro 15 – 45 tūkst. gyventojų.
pagrindinis tokių miestų kūrimo tikslas – sulėtinti klimato kaitą, mažinant išmetamų teršalų kiekį
Kaip teigia ekologiškos kultūros gidas „Ozonas“, pagrindinis tokių miestų kūrimo tikslas – sulėtinti klimato kaitą, mažinant išmetamų teršalų kiekį.
Šie miestai kuriami vadovaujantis griežtais atliekų perdirbimo ir taršos mažinimo principais. Miestų infrastruktūros kūrimui naudojamos nepavojingos aplinkai statybinės medžiagos.
Eko-miestų gyventojai skatinami naudoti ilgai išliekančius ir lengvai perdirbamus produktus. Tokiu būdų siekiama užtikrinti, jog kuo mažiau atliekų pasiektų savartynus.
Tiesa, šių miestų statybai būtinos inovacijos reikalauja didelių investicijų. Be abejo, tokiuose miestuose gyvenantys žmonės turi sąmoningai puoselėti ekologišką gyvenseną ir griežtai kontroliuoti/apriboti savo vartojimo poreikius.
Dėl šių priežasčių tokių miestų vystymas nėra spartus. Eko-poliai kol kas daugiausia aprėpia tik nedidelius rajonus, o ištisų gyvenviečių vizija – vis dar tėra „popieriuje“.
XXI a. planuose pasaulyje iškils šie miestai – Dongtonas, Tiandžinas, Hamarbis, Okotoks, Kovčegas, Bicerteris. 2013 m. Lietuvoje, Biržtone numatytas palaispnis eko-miesto koncepcijos įgyvendinimas.
