Intuicija pasakys, kaip švęsti
„Visos šventės yra galimybė žmonėms patirti teigiamų emocijų – tai yra pasiūlymas švęsti. Švęsti nebūtinai konkrečią datą, bet švęsti gyvenimą. Man vasario 14-oji yra priminimas, kad aš myliu ir švenčiu meilę. Taip, aš švenčiu kiekvieną dieną tai, bet kodėl neprisijungus prie tos bendros šventės ir nesukūrus kažkokio papildomo stebuklo artimiems žmonėms?“ – „Žinių radijo“ laidoje „Prie pietų stalo“ antradienį kalbėjo A.Pabarčiūtė.
Per šventes ji pataria nepasiduoti tai psichozei, kai visi aklai perka, kad tik pirktų: „Tada tu paskęsti tuose daiktuose ir būni susirūpinus namie: ar nesudegs vakarienė, ar patiks dovana... Kokia tavo būsena tada? Įtampa, rūpestis.“
Tad, A.Pabarčiūtės nuomone, reiktų išvengti to buitiškumo ir lėkimo, ji siūlo geriau pamedituoti, pagalvoti, kaip sukurti šventę sau ir mylimam žmogui. „Labai gerai yra rasti laiko kažkokioje neutralioje aplinkoje, neužsidarius pafantazuoti: kokie dalykai padėtų patirti šventę tau ir kitam žmogui. Nereikia pirmiausia bėgti į parduotuvę ir ieškoti, kas gali sukurti tą šventę – tada tikrai tapsite reklamos auka. Bet jei jaučiate intuityviai, kas galėtų sukurti šventę, su šia vizija ir eikite į parduotuve“, – kalba A.Pabarčiūtė.
Šventė atspindi žmogaus savijautą
Man vasario 14-oji yra priminimas, kad aš myliu ir švenčiu meilę. Taip, aš švenčiu kiekvieną dieną tai, bet kodėl neprisijungus prie tos bendros šventės ir nesukūrus kažkokio papildomo stebuklo artimiems žmonėms? – kalbėjo A.Pabarčiūtė.
Pasak jos, bet kuri šventė tiesiogiai atspindi žmogaus savijautą, ją dar paaštrindama. Pavyzdžiui, A.Pabarčiūtė sako, kad jei įsimylėjęs žmogus bijo prisipažinti meilę, Valentino dieną jis pajus dar didesnę baimę: „Kai aplink tiek daug meilės ženklų, tu pradedi jausti, kad bijai meilės ir bijai pasakyti, kad tiesiog myli.“
Vienišiai, kenčiantys nuo vienatvės, ir paprastą dieną patiria stresą, o Valentino diena, pasak A.Pabarčiūtės, tik paaštrina problemą. Emocinio intelekto lavinimo instruktorė nurodo, kad gyvenimo draugą ar draugę žmonės dažnai renkasi paskubomis ar net karštligiškai, dėl ko vėliau tenka gailėtis.
Kaip pavyzdį A.Pabarčiūtė nurodo amžiaus problemą, kurią ypač moterys linkusios suriekšminti. Jeigu jau sukako 30 metų, vadinasi, reikia griebti bet ką, nes kitaip negalės sukurti šeimos.
Anot jos, tos moterys, kurios taip įsibaimina ir griebia pirmą pasitaikiusį vyrą, po dešimties metų atsipeikėja, suprasdamos, kad joms tas vyras – ne pora.
Patarimas vienišiams
A.Pabarčiūtės patarimas vienišoms moterims: pirmiausia suvokti savo teisę rinktis. Tokios moterys galėtų nuspręsti patyrinėti įvairius vyrus, tačiau ne vienos nakties romanų metu.
„Tu tiesiog pradedi bendrauti su įvairiais skirtingais vyrais, įvairių amžių, iš skirtingų socialinių sluoksnių, skirtingų charakterių. Čia gali padėti pažinčių tarnybos, nes tu gauni progą nueiti į daug pasimatymų – o kodėl tai yra blogai? Tiesiog padidėja šansai išlaukti ir surasti būtent tą žmogų. Su juo eiti į gilesnį ryšį jau yra išmintinga“, – kalbėjo A.Pabarčiūtė.
Pasak jos, svarbu yra ne tik pirmas įspūdis, įsimylėjimas, grožis, o ir poros suderinamumas, bendros gyvenimo vizijos matymas.
Jeigu vis nepasiseka surasti antrosios pusės, A. Pabarčiūtė pataria kiekvieną nevykusį pasimatymą vertinti ne kaip nesėkmę, bet kaip tam tikrą kūrybinį procesą: „Tai yra tavo kūrybos sfera. Na ir kas, jei nepasiseks. Reikia žinoti, kad yra daug vyrų ir moterų, iš kurių tikrai gali išsirinkti. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.“
