„Facebook“ gali net apgauti mirtį. Anglų Anitos ir Kevano naujagimė duktė susirgo leukemija. 2008–ųjų rugsėjį gydytojai pasakė tėvams, kad 22 mėnesių Iona greitai mirs, jei skubiai nebus persodinti kaulų čiulpai. Tėvai buvo beprarandą viltį, nes Anglijoje nerasta nė vieno tinkamo donoro. Draugas patarė kreiptis į milijoninę „Facebook“ auditoriją. Atsiliepė beveik 7 tūkst. žmonių, norėjusių padėti mažylei. Po dviejų savaičių tinkamas donoras rastas Australijoje.
Nuo viduriavimo iki politikos
Socialiniai interneto tinklai tapo gyvenimo dalimi. Per juos koordinuojamos revoliucijos, kreipiamasi į rinkėjus, popiežius skelbia ne tik tikėjimo tiesas, bet ir praneša apie savo būsimus pasirodymus, juose draugai rodo atostogų nuotraukas, susitinka su jaunystės meile. Daugiau nei 1,1 mlrd. žmonių pasaulyje naudojasi internetu, iš jų 734 mln. neišsiverčia be socialinių tinklų – „Facebook“, „Twitter“, „Xing“, „Myspace“ ir kitų.
Kibernetinėje erdvėje susilydo pasauliniu mastu susisaisčiusių masių laimė, kančia, politika, bendravimas, reklama, šou, visuomeninės ir asmeninės problemos.
Kibernetinėje erdvėje susilydo pasauliniu mastu susisaisčiusių masių laimė, kančia, politika, bendravimas, reklama, šou, visuomeninės ir asmeninės problemos. Joje galima daug pamatyti ir parodyti, nes kito būdo pasiekti tiek daug žmonių nėra.
Socialinių tinklų paslaugas teikiantis „Facebook“ – ketvirtas pagal dydį pasaulio tinklalapis po „Google“, „Microsoft“ ir „Yahoo“, lenkiantis AOL, „Ebay“, „Amazon“ ir „Wikipedia“. „Facebook“ naudojasi 250 mln. žmonių, nors dar neseniai retas lankėsi šiame tinklalapyje. Šiuo metu retenybė tie, kurie nesilanko. Vieni mano, kad naudotis „Facebook“ tiesiog privalu, kitiems – praktiška, nes galima valdyti savo puslapį, siųsti žinutes, persikelti į kompiuterį vaizdo įrašus ir nuotraukas, plepėti. Be to, „Facebook“ bendrijos nariai niekada nesijaučia vieniši. Kaip didelėje šeimoje sveikina vienas kitą gimtadienio proga, rodo naujagimių nuotraukas, randa senus pažįstamus ir keičiasi nuomonėmis apie savo būseną, naujas knygas, filmus arba futbolo klubą.
„Facebook“ galima sužinoti ir pamatyti nuotaikingų bei rimtų dalykų. Plastikos chirurgas demonstruoja stambiakrūčių klienčių nuotraukas, praneša, kad vakarieniaus su aktoriumi Mattu Damonu ir skelbia savo trumpą biografinę apybraižą. Vokietė tenisininkė per tinklalapį ieško partnerio porų varžyboms, ir suranda tinkamą Bahamuose. „Facebook“ galima lydėti po Indiją klajojančius bendrakursius, matyti po narkozės ligoninėje prabundančią draugę bei stebėti, kaip plinta kiaulių gripas. Įdomi istorija nutiko pietų Anglijos gyventojai Avril Grube, kuri buvo ištekėjusi už vengro. 1982–aisiais vengras grįžo į tėvynę, išsivežė ir jųdviejų trejų metų sūnų. Po 27 metų Avril „sutiko“ savo vaiką tinklalapyje „Facebook“. Dabar sūnus mokosi anglų kalbos ir ilgai plepa su motina, naudodamas internetinio vertimo programą.
Tinklalapyje bendrauja skirtingos socialinės padėties, amžiaus, poreikių ir interesų žmonės. Vieni tiesiog jame gyvena, jaučiasi laisvai, kalba, kas patinka, nes „Facebook“ jiems suteikia tribūną. Nesidrovima pasakoti net banaliausių dalykų, kad suviduriuojama arba geriama iki sąmonės netekimo.
„Facebook“ naudojamas ir savo interesams tenkinti, pavyzdžiui, politikai nepraleidžia progos pasireklamuoti prieš rinkimus. Efektyviai tinklalapį panaudojo viso pasaulio iraniečiai po prezidento rinkimų. Per „Facebook“ ir „Twitter“ jie tarėsi, kur ir kada rengti demonstracijas, pranešinėjo pasauliui apie vykdomas represijas. Irano žurnalistė Anahita Moghaddam per „Facebook“ dieną naktį siuntinėjo protestų nuotraukas ir vaizdo įrašus, demaskavo agresyvius policininkus, skatino solidarizuotis su savo tauta bei teikė informaciją užsienio žurnalistams, kuriems buvo uždrausta siųsti reportažus iš Irano. Irano saugumas nieko negalėjo padaryti.
Esu matomas, vadinasi, esu
„Facebook“ galima rasti duomenų apie žmogų daugiau nei saugumo archyvuose, be to, asmuo juos pateikia savanoriškai. Vokiečiai apskaičiavo, kad „Facebook“ galima rasti asmeninių duomenų iš 90 sričių, kai VDR saugumo tarnybai „Stasi“ pakako iš 48 sričių, kad galėtų sekti gyventojus.
Socialinius interneto tinklus tyrinėjantys sociologai mano, kad pagal žmonių prisistatymą kibernetinėje erdvėje galima spręsti, kokie jie realiame gyvenime.
Socialinius interneto tinklus tyrinėjantys sociologai mano, kad pagal žmonių prisistatymą kibernetinėje erdvėje galima spręsti, kokie jie realiame gyvenime. Pasitaiko, kad porelė, susipažinusi internete ir išsamiai aptarusi savo asmenines savybes, pomėgius, pasikeitusi nuotraukomis, susitinka ir suranda giminingą sielą. Principas vienas: esu matomas, vadinasi, esu. Savęs rodymas, viešas asmeninių duomenų, intymių smulkmenų skelbimas labiau būdingas jaunimui. Jaunuoliams prie kompiuterio praleistas laikas reiškia kokybiškesnį gyvenimą, galimybę dalyvauti įvykiuose. Dauguma, trokšdami tokio ekshibicionizmo ir pasaulio dėmesio, gyvena tam, kad papildytų savo biografijos aprašą „Facebook“, pavyzdžiui, vaikšto į vakarėlius, kad vėliau galėtų paviešinti savo nuotraukas. Tačiau mokytojai ir tėvai turėtų aiškinti vaikams, kad jų elgesys internete gali turėti liūdnų pasekmių. Pagrindinė tinklų bėda ta, kad jie suteikia intymumo iliuziją. Vaikai mano, jog linksminasi su draugais, bet juos stebi visas pasaulis. Duomenų apsaugos specialistai įspėja, kad pėdsakų internete visiškai ištrinti neįmanoma. Jei šešiolikmetė nusifotografuoja nuoga ir paskelbia nuotrauką tinklalapyje „Facebook“, o po kelerių metų eidama pokalbio su galimu darbdaviu ją ištrina, vidutinio lygio informatikas labai lengvai šią nuotrauką gali rasti.
Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, kad jau kas ketvirta įmonė informacijos apie būsimus darbuotojus ieško internete. Vieno banko padalinio vadovas neslepia, jog visada peržiūri darbo ieškančių specialistų internetines biografijas ir suradęs girtaujančio ar dalyvaujančio kokiuose nors ekscesuose kandidato nuotrauką net nekviečia jo pokalbio.
