Vilniaus gyventojai ir svečiai spalio 11–15 d. kviečiami į koncertus „Gyvoji tradicija“ (spalio 11 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje), „Unikalios tradicijos“ (spalio 13 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje), muzikinį maratoną „Meniniai festivalio dalyvių portretai“ (spalio 14 d. Vilniaus Rotušėje) bei parodą, mokslinę konferenciją, diskusijas, šokių vakarą ir kt.
Festivalis „Pokrovskije kolokola“ toliau supažindina žiūrovus su unikaliais jo dalyviais. Vienas jų – ansamblis „Azerbaidžano ašugai“ iš Baku. Žodis „ašugas“ azarbaidžaniečių kalboje reiškia „įsimylėjęs“. Atmetus šią romantišką prasmę, ašugu vadinamas tas, kuris dainuoja, deklamuoja eiles, pasakoja dasmanus (sakmes), groja styginiu saze (svarbiausiu ašugų muzikiniu instrumentu) ir netgi šoka. Ašugai – šio meno meistrai, garsūs ne tik kaip atlikėjai, bet ir ašugų eilių bei dainų autoriai.
Šiuolaikiniai ašugai dažniausiai savo eilėmis ir dainomis apdainuoja žemišką meilę ir moters grožį, tačiau viduramžiais Azerbaidžano ašugai panašiai kaip Europos trubadūrai aukštindavo dievišką meilę Nuostabiajai Damai, kaip nepasiekiamam idealui. Ašugų menas atsirado XV amžiaus pabaigoje XVI amžiaus pradžioje, nors šių tradicijų ištakos keliais amžiais senesnės bei gali būti kildinamos iš tiurkų ozanų ir mistinių ankstyvųjų tiurkų dervišų, vadinusių save „įsimylėjusiais Tiesą“ ašugais, apeigų.
Ašugų menas labai populiarus Azerbaidžane ir už jo ribų, ten kur gyvena azerbaidžaniečių kolonijos. Visur, kur buvo istorinės azerbaidžaniečių gyvenamosios teritorijos (Pietiniame Kaukaze, Dagestane, šiaurės vakarų Irane), atsirasdavo ašugų kultūros židiniai ir centrai, pasižymintys vietinėmis kultūrinėmis tradicijomis, meninėmis mokyklomis ir nusipelniusiais atstovais. Nepriklausomai nuo lokalių atlikimo stilių skirtumų, visų azerbaidžaniečių ašugų mokyklų, išskyrus Širvano ašugus, muzikinis repertuaras yra toks pats. Muzikinis Širvano ašugų stilius ženkliai skiriasi nuo visų kitų regionų ašugų stiliaus: jame neįprastai derinamas mugamas (kitas svarbus azebaidžanietiškos tradicinės muzikos stilius) ir ašugų melodijos. Be kita ko, muzikiniai širvanų ašugų ansambliai, skirtingai nei kitų ašugų regionų kolektyvai, būtinai naudoja mušamuosius muzikinius instrumentus – nagarą (būgnų tipas) ir goša nagarą (du nedideli būgnai).
Ansamblio „Azerbaidžano ašuagai“ muzikinis repertuaras ir atlikimo stilius jungia širvanų (rytinių) ir vakarinių ašugų meno mokyklų tradicijas, kas suteikia jų koncertinėms programoms tam tikrą naujoviškumą.
Ansamblio solistas, širvanų ašugas Ali Gulijev labai populiarus Azerbaidžane, daug koncertuoja užsienyje. Jis dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Irane, Turkijoje, Prancūzijoje, Kroatijoje, JAV, Vokietijoje, Rusijoje, o taip pat daugelyje ašugų festivalių Azerbaidžane.
Ašugė Samira Alijeva, ansamblio solistė – nusipelniusi Azerbaidžano artistė – yra viena iš labiausiai žinomų jaunosios kartos azerbaidžaniečių ašugių atlikėjų-moterų. Ji daug koncertuoja Azerbaidžane ir už jo ribų. Samira Alijeva yra Azerbaidžano valstybinio kultūros ir meno universiteto dėstytoja.
Instrumentinė ansamblio sudėtis – Parviz Mirzajev (medinis pučiamasis instrumentas balaban), Asim Gulijev (nagara) ir Džeichun Teimurov (goša-nagara).
Su ašugų kūryba galėsite susipažinti spalio 11 d. koncerte „Gyvoji tradicija“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, spalio 13 d. koncerte „Unikalios tradicijos“ Šv. Kotrynos bažnyčioje, o taip pat kituose festivalio koncertuose.
Tarp festivalio rėmėjų – Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Bilietai parduodami Lietuvos nacionalinės filharmonijos kasose ir čia. Festivalio programa – tinklalapyje.
