„Menininkai, kurie piešia grafičius, dažniausiai kuria ir festivalinį meną. Vadinasi, vis tiek egzistuoja šešėlinė pusė. Tai labai įdomu, nes šiais metais turėsime kelis menininkus, kurie sukerta abi šias puses. Be to, yra menas, kuris šiek tiek labiau politiškas. Turiu omeny ne tai, kad kyla protestas, bet tai yra menas, kuris bando kažką pasakyti. Tai yra žinutė visuomenei“, – LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ akcentuoja G. Grušaitė.
Gatvės meno ištakos slypi grafičiuose. Tai prasidėjo 70-aisiais Niujorke, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), ir po to išplito po pasaulį.
Tokios nuomonės laikosi ir festivalio organizatorė Ūla Ambrasaitė. Jos teigimu, festivalio dalyviai taip pat neretai naktimis pažymi miestų sienas kūriniais, kurie nebuvo suderinti su Kultūros paveldo departamentu ar kitomis institucijomis.
Gatvės meno ir grafičių tikslai – skirtingi
Festivalio „Vilnius Street Art“ organizatorės Ū. Ambrasaitės pastebėjimu, gatvės meno festivalis ir tai, kokie kūriniai atsiranda gatvėse, savaime pritraukia labai daug dėmesio. Jos įsitikinimu, tai, kad toks festivalis vyksta jau trečius metus, yra didelis pasiekimas.
„Žmonės pradeda jo laukti ir klausinėti, kada jis bus, nors festivalis – tik sąlyginai. Jis turi tokį pavadinimą, bet kitaip, nei kiti festivaliai, niekada nesibaigia“, – sako Ū. Ambrasaitė.
Šiais metais bus siekiama išsiaiškinti, ar ir kuo skiriasi gatvės menas ir ant miesto sienų matomi grafičiai. Anot G. Grušaitės, ši tema iš tiesų yra sudėtinga, todėl buvo pasirinktas pavadinimą „Prasilenkimai ir sankirtos“.
„Gatvės meno ištakos slypi grafičiuose. Tai prasidėjo 70-aisiais Niujorke, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), ir po to išplito po pasaulį. Tai prasidėjo kaip protestas prieš labai sukomercializuotą ir aiškiai apibrėžtą viešąją erdvę. Manau, kad tam tikra prasme tai buvo bandymas atkariauti viešąją erdvę. Dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, yra labai aiškios takoskyros tarp legalaus festivalių meno ir grafičių“, – aiškina kuratorė.
Manau, kad tam tikra prasme tai buvo bandymas atkariauti viešąją erdvę.
Jos teigimu, gatvės menas gražina miestą ir žmonėms dažniausiai labai patinka, o grafičiai turi kitą, neestetinį, tikslą – toliau protestuoti, kaip tai buvo daroma grafičių atsiradimo metu. Nepaisant šių skirtumų, G. Grušaitė tikina, kad šios dvi meno sritys turi ir labai daug panašų arba susikirtimų.
„Menininkai, kurie piešia graifičius, dažniausiai kuria ir festivalinį meną. Vadinasi, vis tiek egzistuoja šešėlinė pusė. Tai labai įdomu, nes šiais metais turėsime kelis menininkus, kurie sukerta abi šias puses. Be to, yra menas, kuris šiek tiek labiau politiškas. Turiu omenyje ne tai, kad kyla protestas, bet tai yra menas, kuris bando kažką pasakyti. Tai yra žinutė visuomenei“, – akcentuoja G. Grušaitė.
Prie gatvės meno prisideda ne tik patys menininkai
Anot G. Grušaitės, pastaruoju metu bandoma „įpaminklinti“ atmintį, nutolstama nuo praeities. Jos nuomone, dauguma viešųjų projektų, pateikiamų viešose miestų erdvėse, įgyvendinami praėjimos eros tempu ir neatitinka šiuolaikinio miesto pulso.
„Būtų įdomu kalbėti apie tai ir viešąsias erdves. Galbūt mūsų karta dar nerado tokios meninės kalbos ir išraiškos, kaip mes norėtume apipavidalinti viešąsias savo erdves. Tai – labai įdomi tema. Kiekvienas atsiradęs paminklas sulaukia labai daug kritikos ir diskusijų, todėl manau, kad tai aktualu visiems“, – sako G. Grušaitė.
Galbūt mūsų karta dar nerado tokios meninės kalbos ir išraiškos, kaip mes norėtume apipavidalinti viešąsias savo erdves.
Ji priduria, kad, norint sukurti darbą ant pastato sienos, į tai turi įsitraukti labai daug žmonių: pastato savininkai, valstybinės institucijos, su kuriomis tai reikia suderinti vykdomą veiklą. Be to, norint atlikti visą darbą, reikia prie pastato pasistatyti keltuvą, o, norint tai padaryti, taip pat reikia gauti leidimą. „Vadinasi, yra labai daug lygmenų ir žmonių, kurie į tai įsitraukia“, – atkreipia dėmesį G. Grušaitė.
Ū. Ambrasaitė antrina, kad gatvės meno legalumą galima nusakyti tik tuomet, kai vyksta festivalis – norint surengti festivalį, būtina gauti leidimus, todėl jo metu ant numatytų pastatų sukurti darbai yra legalūs.
„Kai nori pasistatyti keltuvą, nes tau reikia pasiekti 40 m aukštį, tai turi būti legalu, nes nelegaliai to ir nepadarytum. Kita vertus, manau, kad yra didelis skirtumas tarp tų, kurie naktį rašo užrašus, kaip vadinama, tagina sienas, ir tų, kurie yra menininkai ir perteikia žinutes“, – įsitikinusi festivalio organizatorė.
Ji sutinka, kad egzistuojančius skirtumus labai sunku tiksliai įvardyti, nes riba tarp gatvės meno ir vandalizmo – plona. Ū. Ambrasaitė priduria, kad ir festivalyje „Vilnius Street Art“ dalyvaujantys menininkai naktimis sostinėje palieka daug nelegaliai nupieštų darbų – tokių, kurių atsiradimas nebuvo suderintas su savivaldybe ir kitomis institucijomis.
Seniau kvietė policiją, dabar – laukia
Ū. Ambrasaitė tikina, kad surengti gatvės meno festivalį nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti. Paruoštą tokio festivalio projektą reikia pateikti savivaldybei, kuri projektą apsvarsto. Vėliau jis keliauja ir į Kultūros paveldo departamente, kuriame idėja taip pat svarstoma.
„Su Kultūros paveldo departamentu mes niekada neturėjome problemų. Gal jie blaiviau ar progresyviau žiūri į miestą. Požiūris savivaldybėje keičiasi ir tuo labai džiaugiuosi. Esu girdėjusi sakant, kad mes jau turime ką parodyti iš praėjusių metų. Manau, kad atsirado pasitikėjimas, jog menininkai, kuriuos atsivežame, tikrai yra profesionalūs, o jų darbai puošia miestą“, – sako Ū. Ambrasaitė.
Jai antrina ir G. Grušaitė. Pasak jos, požiūris į festivalį ir apskritai gatvės meną keičiasi. Ji prisimena, kad pirmaisiais metais, kai buvo piešiama ant buvusio „Lietuvos“ kino teatro pastato, žmonės nuolat kvietė policiją, o dabar festivalis jau yra laukiamas.
„Tada mums tris ar keturis kartus iškvietė policiją. Po to buvo labai smagu, nes policininkai jau žinojo, kad tai daroma legaliai, kad turime leidimus, bet jie vis tiek turi atvažiuoti. Jie atvažiuodavo, pasisveikindavo, nusišypsodavo, paklausdavo – kaip sekasi, pasižiūrėdavo į darbą. [...] Šiais metais žmonės jau klausia, kada bus festivalis, ant kurių sienų planuojama piešti. Manau, kad požiūris per trejus metus labai pakito“, – tvirtina G. Grušaitė.
Menininkai dirbs pusantro mėnesio
Rugpjūčio 19 d. prasidėsiantis trečiasis festivalis „Vilnius Street Art“ persikels pagyvinti įvairialypį Vilniaus stoties rajoną. „Labai intuityviai pasukome į stoties rajoną. Iš pradžių galvojome, kad tai bus Naujamiestis, Vilniaus vartai iš oro uosto į centrą. Tai taip pat įtraukta į festivalį, bet mus labai patraukė keletas sienų stoties rajone. Tos sienos atrodo labai unikalios. Atrodo, kad šiai zonai reikia tų menininkų, kuriuos mes kviečiame, darbų“, – sako Ū. Ambrasaitė.
Šeši garsūs gatvės menininkai stoties rajone darbuosis pusantro mėnesio, suteikdami sostinės sienoms ir erdvėms naujo kvėpavimo. Į gatvės meno festivalį „Vilnius Street Art” atvykę menininkai anksčiau papuošė buvusį „Lietuvos“ kino teatrą, Profsąjungų rūmus, polikliniką Jasinskio gatvėje, Lukiškių kalėjimą, Liubarto tiltą ir kitas erdves.
Festivalyje dalyvaujančių kviestinių gatvės menininkų vardai bus atskleisti rugpjūčio 19 d. Trečiasis tarptautinis gatvės meno festivalis „Vilnius Street Art“ vyks 2015 m. rugpjūčio 19 d. – rugsėjo 23 d.
