„Jos labai naudingos daržams, nes sunaikina aibę kenkėjų. Iš tikrųjų tai yra labai naudingas mums gyvūnas ir ten, kur jos įsikuria, reikėtų leisti joms peržiemoti“, – pataria gamtininkas. Jis pabrėžia, kad kai kurie daržininkai, aptikę daugiau rupūžių, jas atsineša į savo daržus ir ten paleidžia, kad šios imtųsi darbo.
Rupūžės nuo varlių visų pirma skiriasi karpuota oda ir dėl tokio požymio daugeliui šie varliagyviai atrodo bjaurūs. Taip pat rupūžės nešokuoja taip, kaip šokuoja varlės – rupūžės lėtai ropoja, pabrėžia gamtininkas.
„Tai lemia ir jų mitybą. Jei varlės gali pagauti greitai skrendantį vabzdį, tai rupūžės – tuos, kurie juda pažemiu, pavyzdžiui, šliužus [..] arba mašalus, uodus“, – vardija A.Kulbis.
Lietuvoje aptinkamos trys rupūžių rūšys – paprastoji, žalioji ir nendrinė, įrašyta į Raudonąją knygą.
Rupūžė vystosi vandenyje ir tik suaugusi išropoja į sausumą. Jaunos rupūžės tampa suaugusių rupūžių, žalčių, angių, kai kurių paukščių maistu.
Rupūžių karputėse yra nuodų, taip jos pasyviai ginasi.
„Žmogui jie nėra pavojingi, bet yra toks posakis, kad kas paims rupūžę į rankas, tiems užaugs karpos. Iš tikrųjų karpos neužaugs, bet galbūt tai yra teisingas mokymas – geriau tos rupūžės tikrai neimti į rankas“, – šypsosi gamtininkas.