Apie 1300 metus prancūzų gydytojas Henris de Mandeville linksmino savo ligonius artimųjų pagalba. Moksliškai įrodytas faktas, kad juokas – vaistas ir panacėja nuo daugelio ligų, kuris nieko nekainuoja, o gyvenime yra labai svarbus – kaip maistas, vanduo, oras, miegas ar fizinis aktyvumas, rašoma Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro pranešime spaudai.
Linksmi žmonės serga rečiau
JAV Mičigano valstijos mokslininkai padarė neįtikėtiną išvadą apie pozityvaus nusiteikimo, juoko ir ilgo gyvenimo sąsajas. Jie nustatė, kad niūrūs žmonės gyvena net dešimčia metų trumpiau (apie 70 metų) nei optimistai (daugiau nei 80 metų). Japonijoje bei Norvegijoje irgi buvo atlikti tyrimai, kurie įrodė, kad juokas gali pailginti gyvenimą. Visame pasaulyje nuolat auga mokslo susidomėjimas juoku, o įvairiausi tyrimai vėl ir vėl patvirtina teigiamą juoko poveikį sveikatai.
Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) statistinius duomenis nustatyta, kad linksmi žmonės net 40 proc. rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis. Merilendo universiteto mokslininkai irgi patvirtino, kad su humoru žvelgiant į gyvenimą galima apsisaugoti nuo kraujotakos ligų, o 15 sek. juokas mūsų gyvenimą gali pailginti 48 valandoms.
Pirmą juoko jogos (Laughter Yoga) klubą Indijoje 1995 m. įkūrė gydytojas Madanas Kataria. Jame spontaniškas juokas buvo derinamas su kvėpavimo, tempimo ir atsipalaidavimo elementais. Šiuo metu pasaulyje suskaičiuojama apie 6 tūkst. juoko jogos klubų. Jų esama ir Lietuvoje.
Pasirodo, kad žmogaus kūnas neskiria dirbtinio juoko nuo nuoširdaus, todėl visai nesvarbu, ar juokiamasi iš anekdoto, ar jogos treniruotėje – poveikis organizmui yra analogiškas.
Tik žmogui būdinga savybė
Juokas yra išimtinai tik žmogui būdinga savybė – gyvūnai nesijuokia. Kaip ir iš ko juokiamasi, yra užkoduota genuose. Nors kiekvieno žmogaus humoro jausmas yra unikalus, tačiau įdomu tai, kad JAV neurobiologas Robertas Provine nustatė, kad dvyniai vis dėlto turi identišką humoro jausmą.
Juokas pradeda vystytis nuo kūdikio šypsenos kaip nevalingas refleksas ir primityvi reakcija bei nesąmoningas artikuliavimas, kuriame dalyvauja pasąmonė ir žmogaus kūnas. Šis refleksas taip pat suveikia tuomet, kai žmogus yra kutenamas. Pirmą naujagimio juoką išgirstame tik po mėnesio nuo gimimo.
Nustatyta, kad dažniausiai vaikai juokiasi nuo vienerių iki penkerių metų (apie 400 kartų per dieną), o suaugusieji (sulaukę 30 metų) – vos 15. Moterys juokiasi 1,5 karto dažniau negu vyrai. Deja, su amžiumi žmonės vis labiau praranda sugebėjimą džiaugtis, šypsotis bei juoktis. Grimzdami į liūdesį ir neviltį, jie teisinasi, kad džiaugtis nėra kuo bei juokiasi vos 6 min. per dieną.
Gelotologija
Dar visai neseniai į mūsų gyvenimą įsiveržė tokia sąvoka kaip juoko terapija. Mokslas apie juoką yra vadinamas gelotologija (graikiškai gelos – juokas). Vokietijos profiliniai universitetai šiuo metu gelotologiją sėkmingai dėsto kaip neatskiriamą medicinos mokslo dalį, o medicininio draudimo kasos pacientams siūlo nemokamus bilietus į humoro koncertus, spektaklius ar cirko pasirodymus.
Pagrindus šiai naujai mokslo šakai Los Andžele (JAV) padėjo Kalifornijos universiteto Medicinos fakulteto profesorius Normanas Kazinsas (1915–1990). Normano Kazinso 1976 m. parašyta autobiografinė knyga „Ligos anatomija paciento akimis“ sukėlė tikrą sprogimą ne tik Amerikoje, bet ir Europoje. Ji yra laikoma naujo medicinos mokslo apie juoką pradžia. Šioje knygoje, remdamasis asmenine patirtimi, jis patvirtino, kad teigiamos emocijos bei juokas gali padėti išgyti net ir nuo sunkiausios ligos.
Profesorius sirgo nepagydoma kaulų liga (ankiloziniu spondilitu) ir kentė didžiulius stuburo skausmus. Kai gydytojai jau niekuo negalėjo padėti ir teigė, kad pasveikti yra tik vienas šansas iš penkių šimtų, jis išėjo iš ligoninės ir po 6 val. praleisdavo žiūrėdamas įvairias komedijas. Greitai jis pastebėjo, kad po 10 min. juoko jam praeidavo skausmai ir jis galėdavo lengviau užmigti be nuskausminamųjų vaistų bei išmiegoti net 2 val. Taip atsitiktinai pritaikęs juoko terapiją sau ir „prajuokinęs pačią mirtį“, jau po kelių mėnesių jis nuėjo į darbą. Kiek vėliau Normanas Kazinsas net pradėjo jodinėti žirgais, žaisti tenisą bei skambinti pianinu. Daug metų tyrinėdamas emocijų biochemiją, jis surinko pakankamai mokslinių duomenų, įrodančių sveikatinančią juoko reikšmę gydant beveik visas ligas.
Juoko sveikatinimas
JAV mokslininkai nustatė, kad žmogaus smegenyse yra zonos, kurios atsakingos už pozityvų pasaulio matymą bei bendrą fizinę sveikatą. Stimuliuojant šiuos centrus galima išgyti nuo daugelio ligų, o juokas yra natūralus šių centrų stimuliatorius, stabdantis streso hormonų gamybą (kortizolio ir adrenalino). Sustiprindamas smegenyse neuromediatorių (serotonino, dopamino, endorfino) gamybą, juokas gelbsti nuo skausmo, pervargimo ir yra gyvybiškai reikalingas, nes padeda atitolinti blogą nuotaiką ir depresiją.
Vokiečių mokslininkas profesorius Michaelis Titce tyrė juoko įtaką širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemoms bei galvos smegenų darbui. Eksperimentais jis patvirtino, kad teigiamos emocijos bei juokas pozityviai veikia žmogaus organizmą, ir teigė, kad „juokas yra pozityvus stresas mūsų organizmui, kuris yra gyvybiškai reikalingas“.
Medicininė klounada
XX a. 8-asis dešimtmetis tapo juoko terapijos pradžia. Jungtinių Valstijų ir Europos medikai pradėjo kurti juoko centrus, steigti klounų koledžus (Floridoje), leisti periodinius žurnalus ( pvz., „Journal of Nursing Jocularity“ ) bei taikyti juoką gydymui. Įrengtuose juoko kambariuose sunkiai sergantiems ligoniams buvo rodomos klasikinės komedijos bei organizuojami komikų bei humoristų pasirodymai.
Pagal paskutinius duomenis, JAV juoko centruose šiuo metu jau dirba apie 1000 juoko terapijos specialistų. Į juoko seansus, organizuojamus šiuose centruose, žmonės plūsta tarsi į šventę. Nustatyta, kad juokas yra užkrečiamas, o juk su kompanija pasijuokti galima 30 kartų greičiau ir smagiau negu vienam.
Užsienio klinikose ir šiandien šalia gydytojų dažnai galima pamatyti „greitąją klounų pagalbą“. Šios klounų brigados taiko juoko terapiją kaip papildomą įvairių sunkių ligų gydymo metodą JAV, Prancūzijos, Brazilijos ligoninėse. Vakarų Europos ligoninėse daugiau kaip 20 metų klounai yra tapę svarbia pacientų sveikimo proceso dalimi. Vokietijoje yra gydytojų klounų asociacija, gydanti savo sunkiai sergančius mažuosius pacientus juoku, gera nuotaika, šypsena ir linksmais bei smagiais žaidimais. Olandijoje kiekviena ligoninė turi savo nuosavą klouną, Izraelyje yra oficiali medicinos klouno specializacija, o Japonijoje gydoma pasitelkus įvairius džiuginančius užsiėmimus.
Kam nerekomenduojama juoktis
Nors juokas ir naudingas sveikatai, tačiau medikai įspėja, kad ilgai juoktis nerekomenduojama:
- po operacijų;
- turint bambos, diafragmos, kirkšnies, stemplės angos, pilvo sienos, stuburo bei kitokias įgimtas ar įgytas išvaržas;
- sergant kai kuriomis akių ligomis (kai gresia tinklainės atšokimas ir kt.);
- sergant tuberkulioze, pneumonija;
- sergant plaučių pneumotoraksu (oro susikaupimas pleuros ertmėje) ar emfizema (oro susikaupimas organuose) ir kt.;
- gresiant persileidimui.
Vidinė aerobika
Baltimorės tyrėjai ne veltui juoką pavadino sportu, kadangi jis teigiamai veikia kraujagyslių sienelių gleivinę, mažina spaudimą bei cholesterolio plokštelių susidarymo riziką. Dr. Williamas F. Fry, Stanfordo universiteto Kalifornijoje psichologijos profesorius, juoką pavadino „vidiniu energijos užtaisu“. Jis tyrė juoko įtaką sveikatai ir įrodė, kad juokas gali sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką, nes:
- kraujyje sumažėja streso hormonų (kortizolio, adrenalino, noradrenalino);
- smegenys išskiria laimės hormonus (endorfinus);
- mažėja arterinis kraujo spaudimas;
- pagilėja kvėpavimas (pagerėja visų organų ir audinių aprūpinimas deguonimi);
- aktyviau skiriasi antikūnai, kurie naikina ligas sukeliančias bakterijas ir virusus.
