– Gal kartais žmonės net nesupranta, kad gėdinimas traumuoja?
– Nuolatinis vaiko tramdymas „kaip tu čia atrodai“, „kur tu lipi“, „ką tu čia sakai“ – lyg nekaltos frazės, bet iš tiesų jos kas kartą mažą žmogutį nupliekia kaip rimbas. Tada jis mano – „gal geriau nesakysiu, nes pasakysiu netikusiai“, „gal geriau nelipsiu, nes užlipsiu ne taip“, „gal geriau taip nesirengsiu, nes atrodysiu kvailai“.
Ir pamažu tas vaikas iš laisvos, pasitikinčios savimi asmenybės tampa kompleksų kamuolėliu, kuris visaip stengiasi įtilpti į tai, kas yra normalu. O kas yra normalu? Taip labai žlugdomas ir vaiko kūrybiškumas, ir polėkis, ir savo nuomonės turėjimas, ir netgi aukštesnio lygmens mąstymas, apie kurį dabar tiek kalbame, nes tai XXI a. yra imperatyvu.
– Akcentuojate, kad negalima vaiko pravardžiuoti žliumba, zirzekliu, neklaužada, net išdykėliu. Kodėl?
– Bendraudami su vaiku, turėtume vertinti (jeigu jau vertiname) ne vaiką, o jo elgesį. Ne „tu netikęs berniukas“ ar „netikusi mergaitė“, bet „tu netinkamai pasielgei“. Ir vaikas nuo pat mažens pradeda suprasti, kad jo netinkamas elgesys nekelia grėsmės mamos ar tėtės meilei, kad mama ir tėtis, močiutė ir senelis, auklė ar mokytoja jį besąlygiškai myli dėl to, kad jis tiesiog verta meilės žmogutis.
Bet tas mylimas žmogus gali elgtis netinkamai: nepagarbiai, nekultūringai, grubiai, gali ir pasityčioti. Taigi suaugusio žmogaus pareiga ir atsakomybė – sustabdyti netinkamą elgesį ir pasakyti „tu dabar pasielgei nemandagiai, grubiai, nekultūringai, įžeidei žmogų, įskaudinai“ ir paaiškinti, kokio elgesio tikimasi ir koks bus neskaudinantis, nežeidžiantis, malonus.
– Apskritai bausmės reikalingos ar ne?
– Manau, kad reikalingos pasekmės, o ne bausmės. Tarkim, vaikas sudaužė vazą, dėl to jis, nors mama ar tėtis žadėjo, nebegalės eiti į draugo gimtadienį. Kodėl? Kuo dėtas tas draugo gimtadienis? Kaip tai susiję su vaiko veiksmu? Vaikas tada jaučiasi nuviltas, jam atrodo, kad tėvai yra neteisūs, jie meluoja – juk buvo sutarta, kad bus galima eiti. Tai nepaprastai skaudina, tas didžiulis neteisybės jausmas paskui lydi vaikus visą gyvenimą.
Pasekmė jau bus kitokia. Tarkim, susitariate, kad paauglys grįš namo 9 valandą. 10 valanda – nėra, 11 valanda – tu negali prisiskambinti, sėdi, lauki, tau baisu. Tada tikrai negalvoji, kad jis turbūt smagiai užtruko ir tuoj pasirodys. Ne. Tu kuri baisias istorijas, o vaikas grįžta it niekur nieko ir sako – och, atsiprašau, pavėlavau. Tada su vaiku kalbi apie tai, kad mes susitarėme ir tu sulaužei susitarimą. Iki 18 metų aš esu atsakinga už tave, aš noriu, kad tu užaugtum pilietiškas, sąžiningas, atsakingas žmogus. Kadangi tu sulaužei susitarimą, dabar negalėsi eiti vakare su draugais. Aš noriu, kad per tą laiką, kol neisi su draugais, pagalvotum apie tai, kodėl man buvo taip skaudu, kodėl aš nemiegojau ir tavęs laukiau.
Nuolatinis vaiko tramdymas „kaip tu čia atrodai“, „kur tu lipi“, „ką tu čia sakai“ – lyg nekaltos frazės, bet iš tiesų jos kas kartą mažą žmogutį nupliekia kaip rimbas.
[...] Kai kalbame apie bausmes, norėčiau daugiau kalbėti apie pasekmes. Jeigu vaikas kažką sudaužo, tada jis padeda susitvarkyti, o tėvai pasikalba su vaiku apie tai. Juk dažniausiai vaikas kažką sudaužo netyčia – mes lygiai taip pat patys kartais kažką sudaužome. O jei tada pradėtų ant mūsų kažkas šaukti, kai mums jau ir taip apmaudu ir liūdna? Tada mes nejaučiame moralinio palaikymo, kokį turėtume gauti iš artimiausių žmonių. Tiesiog reikėtų pasakyti – nieko tokio, taip atsitinka, kitą kartą būk atsargesnis (atsargesnė). Arba užduoti vaikui klausimą, ką jis galėtų daryti kitaip, kad daugiau taip nebeatsitiktų, nes laiko nebegalima atsukti atgal, bet galima pasimokyti ir nebedaryti tų klaidų.
Kai kalbame apie fizines bausmes, aš net neturiu žodžių. Mano manymu, jokia fizinė bausmė nėra pateisinama. Žinau, kad yra labai daug man prieštaraujančių ir sakančių „mano tėvai mane taip auklėjo, aš suprantu, kad jie mane myli, ir tik dėl to aš užaugau geras žmogus“. Aš norėčiau paprieštarauti tiems žmonėms, kurie taip sako, nes visi moksliniai tyrimai rodo, kad smurtas gimdo smurtą. Kai mušame vaiką, mes jam siunčiame labai keistą signalą: mylimiausias žmogus, kuris turėtų užtikrinti mano saugumą, apsaugoti mane, kelia man skausmą ir elgiasi su manimi taip, kaip draudžia elgtis su kitais.
Man visada būna keisčiausia, kai, tarkim, vaikas susimuša mokykloje ir namuose gauna beržinės košės. Tada galvoju – tai kaip dabar tam vaikui suprasti: vaikas vaiko mušti negali, bet suaugėlis vaiką jau gali mušti? Vadinasi, tai dvigubi standartai. Tai tada gal ir užaugęs, kai būsiu darbdaviu, kadangi būsiu aukštesnis už darbuotoją, gal irgi galėsiu jam trenkti, jei man nepatiks tai, ką jis daro? Ne – tada jau mus gina įstatymas. O kai kalbame apie vaikus, sakome, kad tai – šeimos reikalas. Nemanau, kad tai šeimos reikalas. Jei šeima negarantuoja vaiko fizinio saugumo, apie ką mes kalbame?
– Tėvai sako – psichologai vis kalba apie pagarbą vaikui. Bet kas čia per pagarba tokiam mažam žmogeliui, kuris nei sąmonės, nei savimonės neturi?
– Visų pirma vaikas turi ir sąmonę, ir savimonę, ir savigarbą. Manau, kad pagarbiai turime elgtis ir su tik ką gimusiu kūdikiu. Įsivaizduokite, mažiems vaikeliams sako – pabučiuok kaimynę, močiutę ar dar kažką. Bet tai turėtų būti vaiko pasirinkimas, ar apsikabinti, ar pasibučiuoti. O jeigu jis, pavyzdžiui, močiutę matė, kai gimė, antrą kartą – tik tada, kai jam buvo aštuoni mėnesiai, per Kalėdas ir dar kada nors. Kai pagalvoji – jis prie namų esančios parduotuvėlės kasininkę matė daugiau kartų ir daugiau su ja bendravo.
Mes nesuprantame, kad santykis reikalauja investicijų, pastangų, kad tai nėra savaime suprantamas dalykas: jeigu jau senelis, tai sėduosi jam ant kelių, apsikabinu – ir amžina meilė. Ne, santykis yra kuriamas, artumo reikia nusipelnyti, jis neatsiranda vakuume – jis atsiranda bendraujant, kalbant, užsimezgant ryšiui, paslaptims, juokui ir t. t. Turi būti emocijos, kurios ir yra tie klijai, kurie suklijuoja žmones, o tada atsiranda stiprus ir galbūt visą gyvenimą trunkantis ryšys. Taigi, jei vaikas neturi to emocinio ryšio, nejaučia tos investicijos, labai sunku kalbėti apie vaiko iniciatyvą.
Kai kalbame apie fizines bausmes, aš net neturiu žodžių. Mano manymu, jokia fizinė bausmė nėra pateisinama.
Visada ir mokytojams, ir tėvams kartoju, kad ir už ryšį, ir už elgesį atsakingas ne vaikas. Jei vaikas elgiasi nepagarbiai, reikia labiau žiūrėti ne į vaiką, o į tėvus – kodėl jų vaikas elgiasi nepagarbiai. Taip pat reikia žiūrėti, kokia tėvų reakcija. Jei tėvai priklaupia, kad būtų vaiko akių lygyje, ir su juo apie tai kalbasi, tu žinai, kad vaikas tiesiog mokosi ir vieną dieną jis elgsis pagarbiai, bus pilietiškas, atsakingas. O jei tėvai pradeda ant jo šaukti, drausminti, tampyti arba ignoruoja, tada supranti, kad tas užburtas pragaištingas ratas nesibaigs – užaugę tie vaikai lygiai taip pat draskys savo vaikus, nebent kažkas jų sąmonėje pasikeis.
– Mane nustebino teiginys, kad, kuo vaikas labiau yra žeminamas, gėdinamas, tuo labiau jis siekia meilės.
– Mes visi trokštame meilės. Ar mažam, ar suaugusiam – visiems reikia žinoti, kad mus myli, kad mes esame reikalingi, kad nesame vieni ir vieniši šiame pasaulyje. Žmogus yra sociali būtybė, jam reikia ant kažkieno peties išsiverkti, su kažkuo išsikalbėti ir bendrauti. Tai visiškai normalu.
Pažiūrėkite, kai vaikai elgiasi tinkamai, mes dažnai tą elgesį ignoruojame, tarsi taip ir turi būti. Pavyzdžiui, mažulėlis vaikelis pavalgė, pristūmė kėdę, nunešė viską į kriauklę. Bet mes nesakome – kaip aš tavimi didžiuojuosi, tu prisiminei ir kėdę pristumti, ir lėkštę nunešti. Ne, dažniausiai mes tą vieną kartą, kai vaikas nepristumia kėdės, sakome – ach koks tu... Ir ką vaikas labai anksti supranta? Kad ne teigiamas, o netinkamas elgesys sulaukia daug dėmesio.
– Bet ar toks dėmesys – meilė?
– Ikimokyklinio amžiaus vaikas nori dėmesio, nori jausti, kad nėra tuščia vieta – pamatyk mane, reaguok į mane. Ir jei į jį reaguojama tik tada, kai jis muša mažesnį brolį ar seserį, tokio elgesio daugėja.
– Tai štai kodėl vaikai kartais būna piktybiški?
– Elgesio, kurį mes skatiname (o mes skatiname dėmesiu), daugėja. Norint, kad vaikas kažkaip nesielgtų, reikia reaguoti labai ramiai, tam tikrais atvejais netgi nepastebėti. Kodėl labai dažnai vaikai pradeda keiktis kiekviena įmanoma proga? Nes pirmą kartą tėvai labai stipriai sureaguoja (net jeigu jie nepasako, vaikas pats pamato, kaip jiems visas kraujas išteka iš veido). Ir ta reakcija vaikui labai įdomi.
O tokiu atveju rekomenduojama vaikui tiesiog pasakyti – šito žodžio mes stengiamės nevartoti (arba – vartojame kuo mažiau, nes šis žodis nemandagus, nekultūringas). Arba po pirmo karto galima tarsi neišgirsti. Tada vaikas pamato – reakcijos nėra, tai gal čia nieko tokio, ir tą žodį vaikas pamiršta. Bet jei mes tai akcentuojame, išpučiame burbulą, sodinamės vaiką ir šnekamės su juo didaktišku tonu, kokiu dar niekada nekalbėjome, vaikas supranta, kad čia iš tiesų kažkas, kas verta dėmesio.
– Kaip vėlesniame amžiuje atsiliepia gėdinimas žvilgsniu, žodžiu? Ar vėliau, dirbant su savimi, galima tas traumines patirtis pakeisti?
– Pasekmės yra. Mes bijome, nedrįstame, nesiimame projektų, kurių galbūt imtumės, nes esame suvaržyti. Aš netgi kartais pasakau, kad mes piktesni, nes esame įpratę teisti, smerkti, klijuoti etiketę taip, kaip buvo daroma mums. Kita klausimo pusė – ar tai yra amžina. Naujausi smegenų tyrimai rodo, kad mūsų smegenys plastiškos – mes keičiamės ir galime keistis iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos, atsikratyti net baisiausiai įsisenėjusių nuostatų ar įsitikinimų.
