1998 m. spalį homoseksualus Vajomingo universiteto studentas Matthew Shepardas buvo brutaliai sumuštas, kankintas ir paliktas mirti. Pririštas prie tvoros, komos būsenoje Matthew atsitiktinai rastas tik po aštuoniolikos valandų, praėjus dar keturioms dienoms dvidešimt vienerių metų vaikinas ligoninėje mirė. Nusikaltimą įvykdę Aaronas McKinney ir Russellas Hendersonas už nužudymą nuteisti kalėti po dukart iki gyvos galvos – tiesa už eilinę žmogžudystę.
Žudikai, liudydami teisme, prisipažino, kad Matthew į savo furgoną įsiviliojo apsimesdami gėjais, nes galvojo, kad jis pats yra gėjus, o seksualinė orientacija tapo nusikaltimo motyvu. Vieno iš žudikų mergina teismo proceso pradžioje taip pat patvirtino savo buvusio partnerio neapykantą homoseksualiems vyrams, tiesa, vėliau savo parodymus keitė.
Ironiška, kad tuo metu Vajominge šios aplinkybės didelės reikšmės neturėjo – nusikaltimas įvykdytas dėl seksualinės orientacijos nebuvo laikomas neapykantos nusikaltimu. Tam pakeisti prireikė dar dešimties metų.
1998 m. spalį JAV buvo sukrėstos – žmonės languose degė žvakes, rinkosi miestų skveruose. Atrodė, kad ši mirtis supurtė visuomenę ne mažiau nei prieš maždaug du dešimtmečius įvykdyta Harvey Milko žmogžudystė San Franciske. Makabriška, tačiau per savo sūnaus laidotuves Dennis Shepardas po kostiumu dėvėjo neperšaunamą liemenę: „Vestboro baptistų bažnyčios nariai į atsisveikinimo ceremoniją atsinešė plakatus su homofobiškais šūkiais. Jei teisingai pamenu, ceremonijoje dalyvavo specialusis apsaugos būrys, saugojęs tiek mus, tiek „protestuotojus“, – su manoteises.lt prisiminimais dalijasi Juddy Shepard.
Tragedija pakeitė šalį
Pagerbdami sūnaus gyvenimą ir siekius, J. ir D. Shepardai dar 1998 m. įkūrė Matthew vardu pavadintą fondą. Iki tol nieko bendro su aktyvizmu neturėjusi pora pradėjo keliauti po Valstijas ir pasaulį bei pasakoti tragišką savo sūnaus istoriją.
Kaip sako J.Shepard, taip atsirado naujas draugų ir aktyvistų ratas, o kartu ir aiškus tikslas – paskatinti JAV visuomenę pripažinti, kad nusikaltimai, kurie įvykdomi dėl neapykantos LGBTI (lesbietės, gėjai, biseksualūs, translyčiai, interseksualūs) žmonėms, turi būtų laikomi neapykantos nusikaltimais.
Nors atrodė, kad 1998 m. pabaigoje Amerika iš tiesų buvo sukrėsta, tačiau neapykanta LGBTI bendruomenei – niekur nedingo. George Busho pergalė 2001 m. prezidento rinkimuose taip pat nieko gero nežadėjo, priešingai, prasidėjo aštuonerių metų ledynmetis: „Abi Busho kadencijos pasižymėjo visišku LGBTI žmonių teisių ignoravimu, o jo vieša laikysena skatino homofobiškas grupes nebijoti, agresyviau reikšti savo neapykantą“, – prisimena J.Shepard. Tik pasikeitus daugumai JAV Kongrese bei prezidentu tapus demokratui B.Obamai, įstatymas pagaliau priimtas 2009 m.
Pasiekę pergalę, Shepardai toliau dirba LGBTI teisių srityje. 2014 m. Shepardai vyko į Rusiją, kurioje susitiko su tėvais, turinčiais LGBTI vaikų ir kalbėjosi apie meilę savo atžaloms bei jų lytinės tapatybės priėmimą.
,,Nors mūsų patirtys skiriasi, tačiau kartu visi esame susidūrę su savo valstybių vadovų ir institucijų atstūmimu, pasipriešinimu mūsų artimųjų lygiateisiškumui. Deja, LGBTI žmonių teisių nepaisymas – visa dar visuotinė praktika“, – sako J. Shepard.
Ketvirtadienį Rusųs dramos teatre, festivalio „Baltic Pride 2016“ metu, J. ir D. Shepardai dalinsis savo sūnaus istorija renginio „Pride Voices“ metu. Penktadienį, kino centre ,,Skalvija“ vyks dokumentinio filmo ,,Mattas Shepardas yra mano draugas“ peržiūra, po kurio taip pat vyks susitikimas su M. Shepardo tėvais.
2010 m. pasirodė Judy Shepard knyga „Kodėl Matas?“ (angl. The Meaning of Matthew: My Son’s Murder in Laramie, and a World Transformed). Lino Andronovo į lietuvių kalbą išverstoje ištraukoje J.Shepard prisimena akimirką, kai ji sužinojo, kad jos sūnus – sunkiai sužeistas.
Dažnai sakoma, kad prieš mirtį mes matome baltą šviesą. Aš pagalvoju, ar būtent tai matė Matas paskutinę savo sąmoningą naktį, o gal paskutinis dalykas kurį jis regėjo buvo neapykantos kupinas Araono Makinėjaus (Aaron McKinney) veidas.
Telefono skambutis pažadino mane tarsi smūgis maždaug 5 valandą ryte, ketvirtadienį, 1998 metų spalio 8 dieną. Mano vyras Denis ir aš tuomet gyvenome Dhahrane, Saudo Arabijoje, kur jis dirbo statybos saugos vadovu. Aš iškart pamaniau, jog skambina mano dvidešimt vienerių metų sūnus, Matas, kuris gyveno Laramie mieste ir studijavo politikos mokslą bei tarptautinius santykius Vajomingo universitete. Tokiu paros metu beveik visuomet skambindavo jis. Ne taip, kaip kiti mūsų šeimos nariai ir draugai Amerikoje, kurie prieš skambindami paprastai pasiskaičiuodavo devynių valandų skirtumą tarp Vajomingo ir Saudo Arabijos. Atrodė, kad Matas visuomet gyveno tuo konkrečiu momentu ir norėdavo pasidalinti mintimis su kuo nors čia ir dabar, nesvarbu, kiek laiko būdavo kitur. O gal jis tiesiog galvodavo, kad šiam paskaičiavimui reikia per daug matematikos žinių.
Kartais jis skambindavo pakalbėti apie naują draugą, sutiktą kavinėje, nes Matui patikdavo pakalbinti nepažįstamus žmones prie puodelio kavos. Kitais kartais jis norėdavo išgirsti mano nuomonę apie kažką išgirsto per naujienas arba papasakoti man apie kažkokius naujai prasidėjusius įvykius. „Ar girdėjai, kas atsitiko princesei Dianai? Ji žuvo!“ – kiek daugiau negu prieš metus jis kartą sušuko man pakėlus ragelį.
Žinoma, nebuvo taip, kad aš nesuprasčiau ir neįvertinčiau tokio jo impulsyvumo. Matas ir aš buvome labai artimi, tokie artimi, jog kartais atrodydavo, kad mes semiamės energijos vienas iš kito. Aš visad jaučiau, kad dėl kažkokios priežasties ryšys tarp mūsų buvo stipresnis negu įprasti santykiai tarp motinos ir vaiko, galbūt dėl to, kad mes buvome labai reikalingi vienas kitam kai kūdikystėje Matą kankindavo pilvo diegliai, aš buvau jauna mama, o Denis atrodė nuolat keliaujantis darbo reikalais.
Dabar, kai Matas jau buvo suaugęs ir mes gyvenome skirtinguose žemynuose, kuriuos skyrė vandenynai, mūsų pokalbiai tapo trumpesni negu man norėtųsi (kai minutė pokalbio kainavo penkis dolerius, jie turėjo tokie būti) ir retesni negu paprastai. Tačiau kai jis paskambindavo tais ankstyvais rytais arba vėlyvais vakarais, džiaugsmas išgirdus jo balsą lengvai atstodavo bet kokį prarastą miegą.
Tačiau telefono skambutis tą ketvirtadienio rytą buvo ne Mato. Tai buvo skambutis dėl jo. Kai vyras kitame laido gale prisistatė kas esąs – gydytojas iš skubios pagalbos priimamojo „Irvinson Memorial“ ligoninėje Laramie mieste -, man atėmė žadą.
Aš neprisimenu, ką jis kalbėjo ar ką aš po to dariau. Nesu tikra, ar šis skambutis ar mano žadą atėmęs šūktelėjimas pažadino vis dar miegantį Denisą. Kas tai bebuvo, Denisas paėmė iš manęs telefono ragelį ir tuomet, po kone begalinės tylos, kažką sumurmėjo, tarsi bejėgį ir gedulo kupiną atodūsį, kokio aš niekada iki šiol nebuvau girdėjusi ir po to niekada daugiau negirdėjau. Dėl to, kad aš šį atodūsį išgirdau iš savo vyro, kurio santūrus būdas yra toks tipiškai vyriškas kaip „Wrangler“ džinsai ir kaubojaus batai, supratau, kad mano didžiausios baimės pasitvirtino.
Matą užpuolė. Jis buvo sužeistas į galvą taip smarkiai, kad jo galimybės išgyventi buvo beveik nulinės.
„Deja“, – pasakė daktaras Kantvėjus Denisui, – „Mato žaizdos yra tokios rimtos, kad jį reikėjo pervežti keturiasdešimt mylių į pietus nuo Laramie miesto, į ligoninę Fort Kolinse, Kolorado valstijoje, turinčią geresnę įrangą gydyti galvos traumas“.
Skambutis buvo labai trumpas, jis truko tik penkias minutes, tačiau jo pakako ne tik apversti mūsų pasaulį aukštyn kojomis, bet ir pakreipti jį visiškai priešinga kryptimi. Aš atsimenu, kad nei Denis, nei aš beveik neturėjome ką pasakyti gydytojui ar vienas kitam. Vietoje to, mūsų galvos ūžė nuo minčių: Kas? Kur? Kodėl? Ir, svarbiausia, kaip laikosi Matas? Tačiau Kantvėjus negalėjo atsakyti į jokius mūsų klausimus, išskyrus tai, kad reikalai atrodė prasti ir kad vienintelis žinomas dalykas buvo tas, jog policija surado Mato Vajomingo universiteto studento pažymėjimą. Būtent šio pažymėjimo dėka gydytojas ir galėjo paskambinti telefonu, kuris buvo nurodytas nelaimės atveju. Ligoninė paskambino iškart kai tik jai buvo praneštas mūsų numeris Saudo Arabijoje.
Visa likusi ryto dalis buvo tarsi rūke. Aš prisimenu galvojanti: „Jeigu aš sugriūsiu dabar, mes niekada nenusigausime pas jį“. Denis ir aš buvome šoke ir tarsi įjungėme autopiloto programą, žinodami, kad mes turime sutvarkyti tam tikrus reikalus prieš pasiduodami savo baimėms.
Kaip ir visiems tėvams, mūsų pagrindinis troškimas buvo kuo greičiau atsidurti šalia savo sūnaus. Deja, visa tai atsitiko už aštuonių tūkstančių mylių. Skrydis į Denverį per Amsterdamą ir Mineapolį buvo tik po devyniolikos valandų. O šalia visos šios sunkiai suvokiamos situacijos mums dar reikėjo tvarkytis su Saudo Arabijos biurokratija ir gauti tinkamus dokumentus išvykti. Denis ir aš turėjome laukti beveik visą dieną, kad galėtume pradėti kelionę pas Matą. Mes šį laiką išnaudojome skambindami keliems giminaičiams Amerikoje, kad papasakoti apie tai kas atsitiko ir užsitikrinti, kad Fort Kolinse Matas nebus vienas. Mes abu nežinojome, ką atvykę rasime ar ką mums reikės daryti atvykus į Koloradą.
Kol Denis ir aš karštligiškai pakavome savo lagaminus ir tvarkėme dokumentus tam, kad nereikėtų žiūrėti į lėtai slenkančias laikrodžio rodykles, o aš kaip įmanydama stengiausi išlaikyti viltį. Denis ir aš labai nedaug žinojome apie Mato sužalojimų pobūdį ir visiškai nieko nežinojome apie jo užpuolimo aplinkybes, tik tiek, kad jis buvo sunkiai sužalotas ir jo gyvybė, geriausiu atveju, kabojo ant siūlo. Tuo momentu mes labai norėjome tikėtis, kad Matas pagis. Tačiau mūsų pati mažiausia, ir galbūt pati realiausia viltis buvo kad jis išgyvens bent tol, kol mes galėsime būti su juo, būti šalia.
Tuo devyniolikos valandų laikotarpiu kai Denis ir aš laukėme Dhahrane, mes nuolat palaikėme ryšį su Irvinsono ligonine ir vėliau su „Poudre Valley“ ligonine. Tačiau visą tą laiką jie labai mažai galėjo pasakyti apie tai, kad Matui nutiko. Nors ligoninės personalas žinojo, kad Matas buvo užpultas, nes jo žaizdos buvo tokios rimtos, kad kito paaiškinimo tiesiog nebuvo, tačiau niekas negalėjo pasakyti, kas tai padarė mano sūnui ar kodėl. Pagalvojus apie tai aš supratau, kad kiek aš bespėliočiau, tai nepadės atsakyti nė vieno iš tūkstančio mane kamavusių klausimų. Net jeigu būčiau gavusi atsakymus, aš žinojau, kad nė vienas jų nepalengvintų mano nerimo ar to siaubingo skausmo, kuris buvo susikaupęs mano sielos gelmėse. Joks atsakymas negalėjo padėti Matui, kuris kabinosi į gyvenimą kiekviena savo įspūdingos stiprybės gija. Taigi, kai mūsų lėktuvas pagaliau pakilo, pirmosios mūsų kelionės dalies metu aš įsikibau į Deniso ranką ir stengiausi prisiversti mąstyti apie geresnius laikus.
