Parduotuvių „Veltinio namai“ Klaipėdoje ir Vilniuje šeimininkė juokauja – namo gal ir nepastatysi, bet interjero detalių – užuolaidų, paveikslų iš vilnos nepritrūktų.
Užkrėtė artimieji
Vėlimo meistrės Reginos Doseth pažintis su veltiniu prasidėjo beveik prieš septynerius metus. Šio „viruso“ kaltininkas – sutuoktinis. „Prieš šešerius su puse metų vyras nusivežė mane į savo gimtinę, Norvegiją. Čia pirmą kartą veltinį pamačiau žurnale ir labai susidomėjau. Uošvienė mane pamokė, tačiau tik primityviausių dalykų. Ji moka daug rankdarbių – ir velia, ir žvakes gamina. O aš jau nuo pat vaikystės buvau linkusi į rankdarbius. Šį polinkį paveldėjau iš mamos ir močiutės“, – pasakojo R.Doseth. Išmėginusi šį amatą moteris juo susidomėjo, pradėjo kurti pati, mat suprato, kad vilna – jos ilgai ieškota medžiaga. „Nuo paauglystės svajojau sukurti rūbų kolekciją. Veltinis – puikiai tam tinka, nes medžiaga įdomi, turinti daug galimybių“, – sakė R.Doseth.
Patirtis – iš užsienio
Parvykusi iš Norvegijos į Lietuvą meistrė Kalėdų proga dovanų gavo siuntinį – Norvegijoje garsios tekstilininkės knygą bei specialios vilnos ir žaliojo muilo, būtino, norint velti. Tokio muilo tuomet Lietuvoje dar nebuvo galima gauti. Tačiau tikrųjų vėlimo subtilybių R.Doseth teko mokytis pas meistrus užsienyje – Anglijoje ir kitose šalyse.
„Veltinio namų“ šeimininkė priklauso tarptautinei vėlėjų asociacijai. Retkarčiais važiuoja į susitikimus, kurie, anot moters, atneša daug naudos ir naujų kūrybinių minčių. „Mano svajonė buvo patekti pas Norvegijos meistrę, kurios knygą gavau dovanų iš uošvienės. Pas ją buvau prieš pusantrų metų. Ši moteris daro labai gražius rūbus iš veltinio. Ir aš išmokau. Prieš tai nemėginau, nes neišmanydamas gali sueikvoti daug vilnos“, – sakė R.Doseth. Kitais metais Danijoje vyks rūbų paroda, kurioje meistrė irgi ketina dalyvauti.
Vėlimo amatas kiekvienam
Vėlimo amato, gali išmokti visi panorėję. Į R.Doseth vedamas pamokėles užsuka įvairaus amžiaus žmonių. Šis užsiėmimas ramina. „Yra smulkiojo vėlimo pamokėlės, kurių metu galima sau nusivelti šaliką, segę ar karolius. Taip pat vyksta rankdarbių, šlepečių, vėlimo ant audinio, skrybėlaičių, rūbų puošybos pamokos“, – pasakojo R.Doseth. Pamokėlės skirtos ne tik išmokti sauso bei šlapio vėlimo technikų, bet ir sužinoti, kurios vilnos rūšys dera tarpusavyje, ką su kuo galima maišyti, o ko ne, kad galutinis rezultatas neapviltų.
R.Doseth įsitikinusi, kad norint velti reikia pasižymėti kantrybe, fantazija ir netgi jėga. Darant, kad ir smulkiausią darbelį reikia įdėti širdį, rankų šilumą bei žiupsnelį meilės.
Gaminiai populiarėja
Meistrė džiaugiasi, kad vilna Lietuvoje domisi vis daugiau žmonių, juk ją galima nešioti ištisus metus. Tiesa, ji pastebi, kad atšalus orams užsakymų gerokai pagausėja.
„Tikiuosi ateityje vilna išpopuliarės taip pat, kaip ir linas, nes tai natūrali medžiaga, jos galimybės beribės“, – sakė R.Doseth. Meistrė pati kuria veltinių madas, eksperimentuoja su įvairiausiais audiniais: linu, šilku, medvilne, sintetika. Veltinio meistrė yra vienintelė Lietuvoje, kuri daro besiūlius rūbus iš veltinio „Džiaugiuosi, nes turiu nuolatinių klientų iš visos Lietuvos. Tarp jų – ne viena gerai žinoma pavardė“, – teigė moteris.
Menininkė gvildena idėją atidaryti menų mokyklėlę, kurioje visi galėtų mokytis įvairiausių rankdarbių. Tikėtina, kad jau kitais metais meistrės darbus bus galima išvysti „Madų infekcijoje“.
