Jamesas Bellini 25-erius metus vedė naujienų ir verslo laidas BBC, „Financial Times TV“ ir „Sky News“, yra daugybės straipsnių ir kelių knygų autorius. Jis yra pirmasis britas, tapęs JAV idėjų kalvės („Think tank“) Hadsono instituto nariu, taip pat yra Nobelio premijos laureato Glenno T. Seaborgo įkurto Pasaulio inovacijų fondo, Britų kino ir televizijos meno akademijos bei Talentų fondo narys.
Į „ISM FUTURITY“ konferenciją spalio 1 d. atvykstantis aktyvus futuristų bendruomenės narys domisi, kokius klausimus sau kels ateities profesionalai, kaip galimybės statyti išmaniuosius namus ir kurti išmaniuosius miestus keis visuomenę, ką žada proveržiai genų inžinerijoje, kas slypi po giganomics ir holacracy koncepcijomis, kada išplėstosios realybės architektai ar smegenų signalų koduotojai taps paklausiausiomis profesijomis. Pateikiame interviu su Jamesu Bellini.
– Kada ir kaip susidomėjote futurizmu?
– Kurį laiką dėsčiau universitete ir aštuntajame dešimtmetyje prisijungiau prie idėjų kalvės Hadsono institute. Mano dėstomi kursai buvo susiję su gynybos strategija, o tuo metu didelė dalis bet kurios idėjų kalvės darbo buvo susijusi su karybos ateitimi. Buvo keliami tokie klausimai, kaip kurios valstybės turės didžiausią karinį potencialą po 15 ar 20 metų, kurių šalių ekonomikos augs taip sparčiai, kad leis turėti vis didesnius gynybos biudžetus, ar kurie pasaulio taškai gali tapti pragaištingų konfliktų zonomis.
Man pasisekė, kad Hadsono institute dirbau, kai jam vadovavo direktorius Hermanas Kahnas. Nors ne visada pritariau jo idėjoms, jis sugebėdavo įkvėpti ir labai daug išmokė apie praktinius futurizmo aspektus.
– Kada pirmą kartą parašėte knygą, kurioje kalbėjote apie ateitį?
– Tai buvo prieš keturis dešimtmečius. Dirbdamas Hadsono institute kartu su kolegomis parašiau knygą apie Prancūzijos ateitį, kiek vėliau – ir apie tai, kaip atrodys Jungtinė Karalystė po kelerių metų, tai yra 1980-aisiais. Abejose knygose buvo nagrinėjama šių šalių ekonominė ir socialinė ateitis.
– Kuo skyrėsi ateities prognozavimas dabar ir tada, kai pradėjote tai daryti – prieš 40 metų?
– Prieš 40 metų futuristai itin mėgo kalbėti viena tema – apie iškastinius energijos išteklius. Žinoma, buvo ir kitų temų, bet šita tiesiog dominavo ir užgožė kitas. Remiantis įvairių šalių pateikiamais atrastų telkinių duomenimis, buvo skaičiuojama, kada pasibaigs iškastiniai ištekliai. Prognozės buvo gana įvairios, pavyzdžiui, kad naftos ištekliai išseks ir tūkstantmečių sandūroje, ir 2030-aisias, ir dar pora dešimtmečių vėliau. Buvo svarstoma, ką jau reikėtų daryti ir kas atsitiks, kai baigsis šie energijos šaltiniai. Buvo netgi siūlymų įvesti tam tikrus ekonomikos augimo barjerus ir panašiai. O dabar žmonės, kartu ir futuristai, labiausiai domisi socialinėmis temomis – pavyzdžiui, kaip technologijos pakeis mūsų darbą, bendravimą, įvairius kasdienybės aspektus.
– Ar esate patyręs tą „Eureka!“ akimirką, kai jūsų praeityje padarytos įžvalgos tapo tikrove?
– Išties aš niekada nekūriau taip vadinimų „naujų idėjų“, o dariau įžvalgas, kurios prieštaravo ar skatino diskusiją su kitų futuristų kuriamomis teorijomis bei prielaidomis. Geras mano teisingų įžvalgų pavyzdys galėtų būti energijos klausimai, kuriuos ką tik minėjau. Prieš gerus tris dešimtmečius vyravo nuomonė, kad XXI amžiaus pradžioje įvyks energetikos revoliucija, kurios metu senkančius iškastinius išteklius pakeis saulės, vėjo, bangų ir potvynio ar kiti panašūs atsinaujinantieji energijos šaltiniai. Nuo pat pradžių, kai tik atsirado tokie teiginiai, aš buvau skeptiškai nusiteikęs. Dabar jau aišku, kad pagrindinis energijos šaltinis pasaulio mastu artimiausią dešimtmetį ar porą bus dujos, tarp jų – ir skalūnų. Be to, nepamirškime, kad tokiose sparčiai besivystančiose šalyse kaip Kinija didelę reikšmę vaidina ir kitas iškastinis kuras – anglys. Taigi, aš buvau teisus dar prieš kelis dešimtmečius – atsinaujinančios energetikos bumo dar teks palaukti.
– Apie kokius technologinius atradimus ir socialinius reiškinius, kuriuos stebime šiandien, jūs net nepagalvojote prieš, tarkim, dešimtmetį?
Itin didelis siurprizas visai futuristų bendruomenei buvo socialinių tinklų – nuo feisbuko iki „Twitter“ ir „Youtube“ – staigus išpopuliarėjimas. Visiškai to negalėjome numatyti. Juk prieš 10 metų feisbukas tebuvo naujas, mažytis socialinis tinklas. Jeigu tikėsime feisbuko duomenimis, galima sakyti, kad šiandien ši bendruomenė yra didžiausia šalis pasaulyje, nes turi daugiau aktyvių vartotojų, nei Kinijoje yra gyventojų.
Itin didelis siurprizas futuristų bendruomenei buvo socialinių tinklų – nuo „Facebook“ iki „Twitter“ ir „Youtube“ – staigus išpopuliarėjimas.
– Kokiu pastarųjų laikų išradimu labiausiai žavitės?
– Trimatis spausdinimas jau dabar turi didžiulę įtaką pačioms įvairiausioms mūsų veiklos sritims – nuo statybų verslo iki maisto gaminimo. Ką tik perskaičiau mokslinį straipsnį apie dirbtinės odos spausdinimą. Panašu, kad trimatis spausdinimas netrukus bus pradėtas naudotis daugelyje pramonės šakų, kiek vėliau tai taps ir mūsų kasdienybės dalis kaip dabar įprasti lazeriniai spausdintuvai. Vis dėlto, toks spausdinimo būdas nėra naujas. Jo šaknys – dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje.
– Su kokiais asmeniniais iššūkiais susiduriate kaip futuristas?
Dažnai sakau, kad ateitis yra labai plati vieta, ir daugeliui žmonių ji taip pat yra svetima, nepažįstama. Tai galioja ir futuristams kaip aš. Dabar, kai yra tiek informacijos bet kuriuo klausimu, futuristas negali būti specialistu kiekvienoje žmogaus veiklos srityje. Todėl mano dėmesys krypsta į tai, kaip išradimai, naujos idėjos ir nauji būdai daryti kitaip mums įprastus dalykus pakeis mūsų gyvenimą ateityje.
– Kokias tendencijas įžvelgiate artimiausią dešimtmetį?
Tikiu, kad per artimiausius dešimt ar penkiolika metų žmonija padarys tiek naujų išradimų, kiek per visą XX amžių. Šie išradimai bus padaryti ne tik informacinių technologijų srityje, nors ir čia mūsų laukia dideli pokyčiai. Itin pasikeis ir energetika, genetika, gyvenimo trukmės mokslas, maisto pramonė.
Tikiu, kad per artimiausius dešimt ar penkiolika metų žmonija padarys tiek naujų išradimų, kiek per visą XX amžių.
– Jūsų nuomone, kiek metų į ateitį mes galime įžvelgti?
Man labai patinka su žmonėmis aptarinėti „Star Trek“ filmuose vaizduojamą ateitį, kurioje viskas taip romantiška, pakylėta ir netgi tam tikra prasme sudvasinta. Tačiau „Star Trek“ veiksmas vyksta XXIII amžiuje ir tai jau tikrai smarkiai per tolima, kad būtų galima daryti prasmingas įžvalgas ar net kurti galimus scenarijus. Mano manymu, jau minėti 10 ar 15 metų, t.y. iki 2030 metų, yra tai, ką galime realiai įžvelgti. Kodėl? Nes dauguma žmonių, svarbių sprendimų priėmėjų, planuoja savo veiklą būtent tokiam periodui. Žvelgdami į tai, kas bus po 15 metų, mes pradedame tiesiog fantazuoti, nes šiuo metu žmonijos vystymasis išties yra labai spartus.
Jamesas Bellini spalio 1 d. skaitys pranešimą konferencijoje „ISM FUTURITY“. Daugiau informacijos apie konferenciją – www.futurity.lt
