„Majų kalendorius laiką skaičiuos milijardus, trilijardus ir oktilijardus metų, jei tiek temps mūsų Žemė, – majų kalendoriaus pabaigą neigia jo rašmenis dešifravęs Teksaso universiteto archeologas Davidas Stuartas. – Tokie skaičiai netelpa mūsų galvose.“
Naujai atrastas majų kalendorius – gana sudėtinga sistema, kurią sudaro stulpeliai ir taškeliai. Jais skaičiuojami mėnulio ciklai. Tačiau archeologai griuvėsiuose pirmiau pastebėjo ne šiuos matematinių skaičiavimų artefaktus. Gvatemalos šiaurės rytinėje dalyje senovės majų miesto Ksultuno griuvėsius tyrinėjęs Bostono universiteto archeologas Williamas Saturnas kartu su ekspedicijoje dalyvavusiais studentais seną, lobių ieškotojų išraustą tranšėją aptiko dar 2010 m. Joje tyrinėtojai rado senovės majų piktogramų.
„Iš pradžių atrodė, kad radinys ne itin vertas dėmesio, – žurnalistams gegužės 10 dieną pasakojo W.Saturnas, kurio publikacija apie senovės majų sienojus pasirodys šios savaitės žurnalo „Science“ numeryje. – Dažai drėgname Gvatemalos klimate išsilaiko nekaip.“
Archeologui atrodė, kad studento aptikta juodų ir raudonų linijų sistema ne itin informatyvi, tačiau jautė, jog lobių ieškotojų aptiktą patalpą reikia kasinėti nuodugniau.
Pradėjęs kasinėjimus W.Saturno buvo priblokštas: ekspedicijos dalyviai atkasė galinę sieną, kurioje buvo fantastiškas paveikslas – soste profiliu sėdintis majų karalius su raudona karūna ir mėlynomis plunksnomis. Greta karaliaus buvo dar viena figūra. Gretimoje sienoje rasti dar trys siluetai su strėnas juosiančiu audeklu ir plunksnų karūnomis.
Pasaulio pabaigos nebus
Šie piešiniai dengė vakarinę ir šiaurinę senovinio pastato sieną. Tačiau jie – ne vienintelė archeologų laukusi Ksultuno staigmena. Ant rytinės sienos kažkas buvo išgraviruota serija smulkių, sudėtingų hieroglifų. Tyrėjai netruko išsiaiškinti, kad tai – kalendorius.
„Tai – kažkas panašaus į senovinį atitikmenį baltos lentos auditorijoje, ant kurios šiais laikais markeriu rašomos formulės ir skaičiavimai“, – analogiją pasitelkia W.Saturnas.
Senovės majai laiką skaičiuodavo ciklų serijomis – 400 metų trukmės ciklas buvo vadinamas baktunu. Būtent baktunų atradimas paskatino kalbas, kad 2012 m. gruodžio 21 d. majų kalendorius pasibaigs – tądien baigsis trylikos baktunų serija.
Anot D.Stuarto, interpretuoti tai kaip pasaulio pabaigą – nesusipratimas. Majų kultūros tyrinėtojai seniai žino, kad majų kalendorius tryliktuoju baktunu nesibaigia. Po jo seka naujas ciklas – keturioliktasis. Kalendoriuje baktunų yra gerokai daugiau nei 13.
„Jie savo kalendorių sudarė iš 24 laiko vienetų, – aiškina jis. – Mes čia matome tik penkis vienetus, o jie aprėpia išties didžiulį laikotarpį.“
Viename ant sienos aptiktame stulpelyje archeologai suskaičiavo 17 baktunų ciklą. Kitoje vietoje kažkas sienoje išrėžė „žiedo skaičių“ (angl. ring number). Šie užrašai buvo naudojami fiksuoti ankstesnių ciklų laiką – tūkstančius metų atgal. Tyrinėtojai pastebėjo, kad kalendoriuje fiksuojami ir Marso bei Veneros ciklai. Kiekvieno mėnulio ciklo viršūnę vainikuoja dievų simbolis – tai reiškia, kad kiekviena ciklą globoja kokia nors dievybė.
Senovinį „sieninį kalendorių“ archeologai laiko svarbiausiu radiniu Ksultune. Jis yra seniausias toks kalendorius. Anksčiau seniausio kalendoriaus „titulas“ priklausė vadinamajam „Drezdeno kodeksui“ – knygai, datuojamai XI ar XII a. Labai tikėtina, kad tiek sieninis kalendorius, tiek „Drezdeno kodeksas“ kilę iš ankstesnių, jau išnykusių rašytinių šaltinių.
Laiko skaičiavimu itin domėjosi majų karaliai, tvirtina D.Stuartas. Jų prievolė buvo planuoti ir vykdyti ritualines naujų laiko ciklų atnašas. Sienoje iškalto majų karaliaus vardo archeologams išsiaiškinti nepavyko.
Ksultunas buvo atrastas 1915 m., tačiau iki šiol ištyrinėta mažiau nei 0,1 proc. jo teritorijos, aiškina W.Saturnas. Didžiąją dalį senovinio miesto aštuntajame dešimtmetyje suniokojo lobių ieškotojai – dauguma istorinių vertybių pražuvo. Tačiau archeologai kol kas nėra radę senovinio miesto ribų. Kasinėjimus Ksultune finansavo Nacionalinė geografijos draugija.
