Pasak parodos kuratoriaus, istoriko Romualdo Adomavičiaus, žaisdami vaikiškus žaidimus, mes lyg ir grįžtame į žmonijos istorijos pradžią.
– Parodoje pateikiami primityvių plaukimo priemonių pavyzdžiai labai panašus į mūsų žaislinius laivelius, – pasakojo istorikas. – Akmens amžiuje atsirado plaustas – surišti medžių kamienai tiko ir žvejybai, ir kroviniams gabenti pakrantėmis. Vietoj medienos buvo naudojamos ir nendrės, pripūstos gyvulių odos ar net moliniai indai.
Gebėjimas naudotis įrankiais ir ugnimi leido žmogui prieš 10 tūkst. metų iš medžio kamieno išsiskobti ir išdeginti luotą. Tai buvo tikri to laiko ekspresai – greiti ir manevringi, turėję tik vieną trūkumą – lengvai virsdavę. Bet polineziečiai sugalvojo patobulinimą – pritvirtino šoninius plūdurus.
Krepšys, pasirodo, gali būti skirtas ne tik uogauti ar grybauti, bet ir atstoti valtį. Jo pagrindas nupinamas iš vytelių, jas aptraukiant oda ar medžio žieve, nendrėmis, o mūsų laikais – vandeniui nepralaidžia medžiaga. Apvalainas krepšys dar ir dabar naudojamas kai kuriuose regionuose: ne tik Vietname, Tibete, Indijoje ar Irake, bet ir Vakarų Europoje – Airijoje, Velse. Paroda ne tik pristato laivų statybos istoriją bet ir atskleidžia tą, ne vieną vaiką kankinantį klausimą: kodėl gi geležiniai laivai nepaskęsta.
– Kol žmogus išmoko suvirinti laivą iš metalo, turėjo nutekėti daug vandens, – pasakojo istorikas Romualdas Adomavičius. – Senovės egiptiečiai riestanosius laivus statė iš virvėmis suraišiotų lentgalių. Nilo deltoje augo vien plonos ir kreivos akacijos, todėl faraonų dailidės įgudo meistriškai užtaisyti medienos plyšius, figūriškai tašyti, išmoko medį išlenkti. Toje tolimoje epochoje atsirado pagrindinės laivo dalys: kilis, števeniai, špantai, stringeris, denis.
Parodos lankytojai gali išbandyti tris pagrindinius laivo denio lentų tvirtinimo būdus: jie patys išmoks susiūti arba suleisti lentas karaveliniu ir klinkeriniu būdu.
Įdomu tai, kad vienodi būdai buvo naudojami geografiškai viena nuo kitos nutolusiose vietovėse: kraveliniu būdu sujungtos ir Kristupo Kolumbo karavelių lentos, taip pat statė kurėnus ir senieji Kuršių marių žvejai.
Šiandien laivai projektuojami ir net išbandomi kompiuteriais. O kaipgi be modernių prietaisų laivadirbiai prieš šimtmečius gebėjo statyti didelius ir stiprius jūrų laivus?
– Iš pradžių visi laivai buvo statomi pagal meistro paruoštus šablonus. Vėliau atsirado brėžiniai, tiksliai nustatantys simetrijos ašį ir laivo tūrį, – pasakojo parodos kuratorius Romualdas Adomavičius.
Šioje parodos dalyje veikia du atviri baseiniukai: stovumo ir plūdrumo. Viename jų lankytojai, patys keisdami svareliais laivo svorio centrą, gali jį net nuskandinti. Kitame baseine pateikiamas povandeninio laivo modelis, kuris iškeliamas arba panardinamas kompresoriumi pumpuojant orą. Pirmieji parodos lankytojai – vaikai – itin pamėgo šį, žaidimą primenantį, eksponatą.
Parodoje pristatomi iš pirmo žvilgsnio paprasti, bet paradoksalūs dalykai.
– Jeigu jums atrodo, kad srovė gali daiktus lengvai nunešti tik pasroviui, klystate, – teigia Romualdas Adomavičius. – Jau prieš šimtą metų Lietuvoje veikė upių keltai, kuriuos srovė plukdydavo į kitą krantą.
Pasak istoriko, pritvirtinus keltą lynu prie inkaro upės viduryje arba lyną ištiesus skersai upės, prie jo prijungiamas kelto ritinys. Norint, kad keltas pajudėtų, reikia tik pasukti vairo plunksną norima kryptimi. Vienintelis Lietuvoje išlikęs toks keltas kelia per Neries upę prie Čiobiškio kaimo (Širvintų rajone).
Romualdas Adomavičius teigia, kad irtis plaustais pakako karties ir žmogaus jėgos bei sumanumo. Vėliau atsirado irklai su plokščiais galais. Išmokus pasisiūti bures, laivus pradėjo varyti vėjas.
Pramonės revoliucija XIX a. pradžioje sukūrė garo variklį, kurį neilgai trukus pakeitė dyzeliniai varikliai, garo turbinos ir atominiai reaktoriai. Dabar jau atsiranda elektra, saulės energija ir suskystintomis dujomis varomų variklių.
Kaip variklis priverčia plaukti laivą? Variklis suka veleną, kurio gale yra pritvirtintas mentratis arba sraigtas. Tankiai išdėstytos mentės užgriebia vandenį ir taip stumia laivą. Dažniausias, efektyviausias ir patikimiausias laivo varytuvas – veikiantis po vandeniu sraigtas. Tokį sraigtą, veikiantį atvirame baseiniuke, išbando ir parodos lankytojai. Na, o mentratį, be kurio iš vietos nebūtų pajudėję laivai su stūmokliniais garo varikliais, lankytojai įsuka mindami improvizuotą dviračio mechanizmą.
– Tokios parodos Lietuvos jūrų muziejuje dar nėra buvę, – džiaugiasi muziejaus direktorė Olga Žalienė. – Ir ji uostamiesčiui yra labai reikalinga: kur gi, jei ne prie jūros galima sužinoti, kodėl laivas plaukia.
Tai, pasak Olgos Žalienės, išskirtinė paroda, kviečianti pažinti veikiant, o ne sausai dėstanti faktus. Ji atidaryta pačiu laiku – moksleiviai, baigdami mokslo metus, ieško, kaip ir kur pailsėti ir smagiai bei naudingai praleisti laiką. Paroda parengta parėmus Kultūros ministerijai.
