„Rudeniop galime pamatyti iš lizdo išbyrėjusių širšių kūno dalių. Tai reiškia, kad jos suėda vienos kitas ir išbyra širšių lėliukės. Tada lizdą galima drąsiai nuimti. Taip pat jeigu lizdas mums trukdo, jį galima nuimti, kai jis tik pradėtas formuoti“, – pataria gamtininkas.
Pasak jo, širšės dažniausiai į tą patį lizdą negrįžta, nes jis nėra labai patvarus ir per žiemą dažnai neišsilaiko, bet teoriškai jį apgyvendinti antrus metus iš eilės galėtų.
A.Kulbis pabrėžia, kad stebėti širšių gyvenimą lizde labai įdomu ir širšės yra naudingos gamtai, bet jei visgi dėl saugumo žmonės nusprendžia lizdą naikinti, tam yra du būdai. Vienas – pasikviesti specialistus, kitas – apsirengti bitininko drabužiais, pasiruošti pasitraukimo kelius ir naktį, kai širšės ramios, su tvirtu maišeliu tą lizdą tiesiog nugnybti.
Pasak gamtininko, gyvatės įgėlimas Lietuvoje yra retas atvejis, o širšės kerta daug dažniau. Taip pat širšė gelti gali daug kartų, nes jos geluonies, priešingai nei bitės, įgėlimo vietoje nelieka. Prie daug mirčių nuo širšių įgėlimų prisideda ir tai, kad kai kurie žmonės yra alergiški širšių įgėlimams, o gyvačių įgėlimams alergiškų nebūna.
