Kadangi kiekvienas žmogus į mirtį žvelgia savaip, idealaus būdo atsisveikinti su šiuo pasauliu nėra. Taigi, ieškodami geriausios išėjimo iš gyvenimo vietos, remsimės tomis vertybėmis, kurias diktuoja vakarietiškas humanistinis požiūris. Imkime ir išsiaiškinkime, kur galima numirti nesikankinant, kur sudarytos geriausios laidojimo sąlygos ir kur palankiausia pareikšti savo priešmirtinę valią.
Neskausminga mirtis
Tai, nuo ko žmogus miršta, nemažai lemia jo gyvenamoji vieta. Mirtingumas nuo rimtų susirgimų, priverčiančių baigti gyvenimą kančiose, pasaulyje pasiskirstęs gana netolygiai. Kadangi lengva, bet neprievartinė mirtis, remiantis tradiciniu įsivaizdavimu, – greita ir neskausminga, verta pažvelgti į tas šalis, kuriose sunkios ligos mažiausiai paplitusios.
Pasaulinės sveikatos organizacijos specialistai tikina, kad per kitus 20 metų pagrindine grėsme sveikatai visame pasaulyje taps neinfekcinės ligos – širdies susirgimai, diabetas, astma arba vėžys. Efektyviausiai su šios rūšies ligomis kovojama Japonijoje, Monake ir Šveicarijoje.
Jeigu mirtinos kankinančios ligos išvengti nepavyksta, vertėtų pažvelgti į tas šalis, kuriose pacientas gali nutraukti savo kančias eutanazija arba nusižudyti gydytojui stebint. Etiniai ginčai dėl savižudybės leistinumo vyksta jau ne vieną dešimtmetį, tačiau tik keliose šalyse viena ar kita eutanazijos forma įstatymiškai leista.
JAV yra ir įmonių, siūlančių „krionavimo“ paslaugas. Mirusiojo kūnas užšaldomas iki geresnių laikų, t. y. iki tol, kol technologijos leis jį atgaivinti.
Belgijoje gydytojas gali įšvirkšti nepagydomam ligoniui mirtiną vaistų dozę arba atjungti pacientą nuo gyvybę palaikančių aparatų. Šios šalies įstatymai leidžia ir savižudybę gydytojui padedant – pacientas medikui stebint pats susileidžia mirtiną injekciją. Tokį ligonio sprendimą turi patvirtinti medikas, o jei kyla abejonių dėl paciento veiksnumo, dar ir psichiatras.
Panašios taisyklės galioja ir Nyderlanduose. Kituose regionuose, leidžiančiuose pacientams savarankiškai priimti sprendimus dėl savo mirties (Šveicarijoje ir JAV Oregono bei Vašingtono valstijose), gydytojams uždrausta dalyvauti procedūroje. Tačiau jie gali išrašyti ligoniui atitinkamo preparato, palikdami jam paskutinę teisę juo pasinaudoti.
Nors debatai, ar teisėta leisti eutanaziją arba savižudybę gydytojui padedant, tęsiasi, nepagydomai sergantys ligoniai patys vis noriau imasi lemtingojo sprendimo. Pernai vien Oregono valstijoje 314 žmonių pasinaudojo savo teise numirti.
Prašmatnios laidotuvės
Kaip ir prieš šimtą metų, labiausiai paplitęs žmonių laidojimas kapinėse (ypač šalyse, kur nedidelis gyventojų tankumas). Ten, kur vietos kapinėse trūksta, populiarus kremavimas. Pavyzdžiui, britai sudegina per 70 proc. kūnų, japonai – dar daugiau – per 90 procentų. Kai kuriose kultūrose kremavimas yra senas paprotys, grindžiamas religiniais įsitikinimais. Tarkim, Indijoje laikoma, jog kūno deginimas leidžia sielai lengviau nutraukti su juo ryšį ir pradėti naujos buveinės paieškas. Paprastai induistai išbarsto pelenus ties šventąja Gango upe, o Japonijoje sudeginti pelenai laidojami žemėje. Tai labai brangi procedūra – vidutiniškai mirusiojo giminės jai išleidžia apie 14 tūkst. dolerių.
Laidojimo paslaugų industrija daug labiau išvystyta Jungtinėse Valstijose, kur privačios kompanijos siūlo platų klientų išlydėjimo į paskutinę kelionę pasirinkimą. Pavyzdžiui, mirusiojo kūno balzamavimas, įskaitant bronzinio sarkofago kainą, kainuoja 60 tūkst. dolerių. Tie, kurie tokių didelių pinigų neturi, gali kreiptis į kitokio profilio specialistus, pavyzdžiui, bendrovė „Space Services“ išsiųs pelenus į kosmosą. Už 625 dolerius vienas gramas pelenų išskraidinamas specialia raketa. Už 2,5 tūkst. dolerių atliekama kur kas simboliškesnė apeiga. Kosminis laivas „Celestis“ su mirusiojo palaikais skries žemės orbita, kol įeis į žemės atmosferą, išgaruodamas kaip švytinti krintanti žvaigždė.
Neseniai „Space Services“ vadovai pasiūlė žmonių palaikus išsiųsti į Mėnulį. Kompanijos įkūrėjas ir vadovas Charlesas Schaiferis pareiškė: „Pirmas skrydis gali įvykti jau 2010 metais. Mes jau rezervuojame vietas.“ Jis pridūrė, kad kapsulės su palaikais bus siunčiamos į Mėnulį masiškai – po 5 tūkst. urnų išsyk. Kompanijos tinklalapyje jau galima užsisakyti tokią paslaugą – ji atsieis 9995 dolerius už vieną gramą pelenų ir beveik 20 tūkst. dolerių už 7 gramus pelenų. Kremuotus palaikus galima nusiųsti ir dar toliau, tik tuomet reiks mokėti 12,5 tūkst. dolerių už gramą pelenų.
JAV yra ir įmonių, siūlančių „krionavimo“ (užšaldymo) paslaugas. Mirusiojo kūnas užšaldomas iki geresnių laikų, t. y. iki tol, kol technologijos leis jį atgaivinti. Šių paslaugų kaina gana didelė, Pavyzdžiui, bendrovė „Alcor“ reikalauja 150 tūkst. dolerių už viso kūno užšaldymą ir 80 tūkst. – tik už smegenų užšaldymą. Rusijos kompanija „Kriorus“ daro tą patį keliskart pigiau – už 30 tūkst. ir 9 tūkst. dolerių.
Patenkinti paveldėtojai
Jeigu mirusiajam pavyko ką nors užgyventi, jo artimiesiems neišvengiamai iškyla paveldėjimo klausimas, nors dažnai mirtis susijusi su dideliais materialiniai nuostoliais, mat dalis palikimo pereina į valstybės rankas. Pavyzdžiui, Japonijoje palikimo mokestis sudaro 10 proc. (jeigu paveldėto turto vertė mažesnė negu 94 tūkst. dolerių) ir 50 proc. – jei paveldimas didesnis kaip 2,8 mln. dolerių vertės turtas.
Irane artimiausi mirusiojo giminaičiai būtinai gauna mažiausiai du trečdalius jo nuosavybės, net jei jis nepaliko jokio testamento. Tačiau jie privalo sumokėti gana didelį mokestį – nuo 5 iki 35 proc. bendrosios palikimo vertės. O jei paveldėtojais tampa tolimi giminaičiai, jie atiduoda valstybei 35–65 proc. palikimo.
Palikimo mokestis egzistuoja daugybėje šalių, nors gyventojai nėra linkę tam pritarti. Šio „mirties mokesčio“ priešininkai kaltina vyriausybę taip bandant prasigyventi iš svetimo nelaimės. Tačiau vis vien net labiausiai išsivysčiusios šalys nenori jo atšaukti. Europoje šio mokesčio dydis priklauso nuo palikimo apimties, arba paveldėtojų giminystės laipsnio. Jis svyruoja nuo 2 iki 60 proc. (Austrijoje) paveldimo turto vertės arba būna fiksuotas – 10–15 procentų (Danijoje).
Tačiau esama šalių, kur „mirties mokestis“ atšauktas arba niekada nebuvo įvestas. Pavyzdžiui, tai visos Arabijos pusiasalio valstybės, Rusija, Australija, Švedija, Singapūras ir kai kurios JAV valstijos (Naujoji Meksika, Pietų Dakota, Pietų Karolina ir Juta). Daugelyje kitų šalių palikimo mokesčiai dideli – paveldėtojai privalo atiduoti valstybei nuo 18 iki 45 proc. turto vertės.
