Pasaulio istorijoje būta laikmečių, kuomet genijų koncentracija itin išaugdavo. Pavyzdžiui, IV amžiuje prieš mūsų erą Atėnuose gyveno ir kūrė filosofai Sokratas ir Platonas, istorikas Herodotas, dramaturgai Aischilas, Euripidas ir Aristofanas. XVI amžiaus Florencijoje vienu metu kūrė Michelangelo, Leonardo da Vinci, Donatello, Botticelli ir daug kitų. Statistikas Davidas Banksas tvirtina žinąs atsakymą. Viena iš pagrindinių priežasčių – naujų mokymo metodų naudojimas. O kur talentai su savo idėjomis, ten ir ekonominė gerovė.
Mokymasis virtualioje erdvėje tradicinio greičiausiai nepakeis
XXI amžiuje niekas nebegali tikėtis visą gyvenimą dirbti vieną ir tą patį darbą. Daug profesijų nyksta, atsiranda naujos verslo bei paslaugų sritys. Todėl mokymasis visą gyvenimą ir sugebėjimas prisitaikyti, atrasti savo veiklos nišą tampa būtinybe.
Pasaulio istorijoje būta laikmečių, kuomet genijų koncentracija itin išaugdavo. Pavyzdžiui, IV amžiuje prieš mūsų erą Atėnuose gyveno ir kūrė filosofai Sokratas ir Platonas, istorikas Herodotas, dramaturgai Aischilas, Euripidas ir Aristofanas.
„Mokymasis visą gyvenimą leidžia platesnius visuomenės sluoksnius įjungti į šį procesą. Žinome, kad dažnai žmonės, baigę vieną universitetą, palaiko ryšius visą gyvenimą. To elemento negalima ignoruoti. Mokymasis visą gyvenimą gal dar nepakankamai paplitęs, bet artimiausių laikų uždavinys – tokį mokymąsi plėtoti ir skatinti žmones siekti tokio tobulėjimo“, – sako LMA tikrasis narys, VU mokslo reikalų prorektorius prof. Eugenijus Butkus.
Bendradarbiavimo amžius, kuris anksčiau ar vėliau pakeis kapitalizmo amžių, skatina keistis ir pasaulio šalių švietimo sistemas. Pavyzdžiui, interneto bendruomenėje „Skype in the Classroom“ užsiregistravo per 60 tūkst. mokytojų, ketinančių virtualioje erdvėje sujungti milijoną klasių. Harvardo universitetas su MTI įkūrė konsorciumą edX. Tai galimybė gauti geriausią išsilavinimą nemokamai. Pasaulis ieško būdų paskatinti ne tik jaunąją kartą rinktis perspektyviausias sritis ir ruoštis ateičiai.
„Aš abejočiau, ar tai neginčijama naujovė, kuri užkariaus visas mokymosi sistemas. Tai greičiau papildoma priemonė įsisavinti žinias, kuri nepakeis tradicinio mokymosi sistemos. Tiesioginis bendravimas tarp dėstytojų, mokytojų ir klausytojų ne tik atlieka socialinę funkciją. Bendravimas būtinas, siekiant pasitikrinti savo žinojimą, supratimą diskusijose. Vienas tiesas paneigti, kitas sustiprinti“, – teigia E.Butkus.
Svarbiausia užduotis – ugdyti kritinio mąstymo įgūdžius, sugebėti atsirinkti patikimą informaciją ir pačiam pasidaryti išvadas, kadangi šiais laikais nebėra vienos tiesos. Tai didžiulis pasiekimas. Bet kai tiesų pernelyg daug, lengva sutrikti, prarasti orientyrus. Juolab bendraujant tik socialiniuose tinkluose.
„Jeigu žmonės bendrauja tik internetu, neužsimezga normalus ryšys, santykiai, ir nėra galimybių patikrinti savo mąstymą. Tas patikrinimas galimas, tik betarpiškai analizuojant situaciją. Yra taikomi įvairūs žaidybiniai elementai, kad būtų galima atskirti, kas tikra, o kas dirbtina. Kritinis mąstymas leidžia atsirinkti tikras tiesas, ar tai būtų socialinė sfera, ar tikslieji mokslai“, – įsitikinęs pašnekovas.
Aukštasis mokslas nebėra vertybė
Specialistai tvirtina, jog mokymasis internetu, virtualioje erdvėje tėra tik papildymas, leidžiantis paspartinti procesus, suteikti žinių. Deja, mąstymui tai neturi lemiamos reikšmės. Mokymasis yra mąstymo ugdymas, o tai susiję su kūrybingumu. Svarbu atrasti būdus paskatinti besimokančių smalsumą.
Jeigu žmonės bendrauja tik internetu, neužsimezga normalus ryšys, santykiai ir nėra galimybių patikrinti savo mąstymą. Tas patikrinimas galimas, tik betarpiškai analizuojant situaciją. Yra taikomi įvairūs žaidybiniai elementai, kad būtų galima atskirti, kas tikra, o kas dirbtina, – įsitikinęs E.Butkus.
„Kūrybingumas darosi esminis faktorius kurį mokymąsi bepaimtume. Yra pastebėta, jog maži vaikai dar yra kūrybingi, o po kelerių metų mokykloje kūrybingumas dingsta. Tai dėl to, kad kol kas mokymasis eina klasikine linkme, neskatinant individualumo. Tai daugiau atkartojimas. Bet dabar jaunimas lengvai susiranda įvairių informacijos šaltinių. Todėl ir tiems, kurie moko, reikia smarkiai keistis. Suvokti, kad atsirado naujų būdų, o pati informacija tampa pagalbine priemone“, – sako VU mokslo reikalų prorektorius.
Darbo rinka kelia savus reikalavimus. Kadangi technologijos, vartojimo būdai, mados ir kitkas sparčiai kinta, didžiausias privalumas – kuo greičiau prisitaikyti prie pokyčių, prie naujovių arba jas siūlyti ir kurti. Tai galioja ir socialinių bei humanitarinių, ir tiksliųjų mokslų atstovams. Tad studijų programose daugiau dėmesio reikėtų skirti kūrybingumo ugdymui. Tai vienas iš strateginių tikslų.
„Mes pasiekėme lygį, kuomet aukštasis mokslas nebėra vertybė. Aukštojo mokslo diplomas dažnai yra siekiamybė, bet nesusimąstoma, ką jis duoda. Neretai tenka iš darbdavių girdėti, kad jiems darosi vis mažiau svarbu, ar potencialus darbuotojas yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą, juolab dar mažiau svarbu, koks jo diplomo priedėlis. Vidurinė mokykla yra skirta ne vien tiktai paruošti abiturientą aukštajai mokyklai“, – teigia E.Butkus.
Globalizacija vis plačiau apima įvairias visuomenės, valstybės bei kitas socialinės veiklos sritis, didėja jos įtaka kultūrai. Dėl globalizacijos plinta unifikuoti elgesio ir vartojimo modeliai. Kita vertus, patrauklios idėjos sklinda greitai ir itin sparčiai.
„Mes turime nebijoti konkurencingumo ne tik viduje, bet ir tarptautiniu mastu. Visose srityse tampame globalaus pasaulio dalimi. Nebeužtenka atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir tautiniais rūbais pasipuošus vaikščioti. Turime dalyvauti pasaulio intelektiniame procese. Tas kūrybinis procesas veda prie inovacijų ar kitų dalykų“, – tvirtina E.Butkus.
Silpniausia grandis – vidurinis ugdymas
Yra pastebėta, jog maži vaikai dar yra kūrybingi, o po kelerių metų mokykloje kūrybingumas dingsta. Tai dėl to, kad kol kas mokymasis eina klasikine linkme, neskatinant individualumo, – sako E.Butkus.
Nors dabar tenka mokytis vis ilgiau, netgi visą gyvenimą, tačiau kiekvieno mūsų edukacinė odisėja prasideda nuo vidurinės mokyklos. Štai kodėl tai yra itin svarbi, kritinė vieta, formuojanti būsimo piliečio įgūdžius, jo savybes. Deja, nustatyta, jog Lietuvoje silpniausia grandis yra būtent vidurinis ugdymas. Jam buvo skiriama ne mažiau dėmesio nei poviduriniam lavinimui, tačiau pritrūko išsamesnių ekspertinių tyrimų ir analizės.
„Dažnai buvo diskutuojama apie vidurinį ugdymą ir jo kaitą. Buvo suformuluota tautinės mokyklos idėja. Deja, ji nukrypo į antraeilius dalykus ir švietimo tikslai nebuvo pasiekti. Buvo blaškomasi, ar profiliavimas turi būti labai gilus, ar turi būti „švelnus“. Negalima sakyti, kad grįžus į seną sistemą viskas būtų gerai. Nebe žinios pasidarė esminis dalykas. Tų žinių naudojimas, valdymas yra svarbiau negu žinojimas“, – tvirtina pašnekovas.
Šiemet pavasarį Lietuvos edukologijos universitete vykusiame švietimo bendruomenės forume „XXI a. mokykla: mokymasis tiriant“ buvo kalbėta, jog beveik 20-ties procentų mokinių matematikos, skaitymo ir rašymo rezultatai yra prasti ir kelia grėsmę tolimesniam jų mokymuisi. Didelį mokymosi pasiekimų skirtumą tarp mokyklų rodo ir žurnalų „Reitingai“ bei „Veidas“ skelbiami reitingai. Prastėjantys daugumos mokinių pasiekimų rezultatai tampa valstybinės reikšmės problema. Tą lemia kelios priežastys.
„Iš dalies tai siečiau su mokytojų kompetencija ir jos kėlimu. Neliko nė vienos institucijos, kuri būtų sistemingai atsakinga už mokytojų kvalifikacijos kėlimą, už mokytojų rengimą. Rengimo problematika ypač aštri, nes mokytojai, kurie rengiami, nedirba pagal savo specialybę. Kita bėda, kad mokytojo kelią renkasi ne patys geriausi abiturientai“, – mano E. Butkus.
Mes susiduriame su tuo, kad mokyklose neliks kompetentingų kai kurių dalykų mokytojų. Nes labai pasikeitė visa švietimo sistema. Pasaulyje atsirado ne tik duomenų kaupimo ir atkartojimo procesas, bet ir jų analizės, sintezės ir taikymo uždavinys. Deja, neturime daug mokytojų, kurie galėtų taip dirbti su mokiniais, – apgailestauja E.Butkus.
Mokytojų rengimo sistema šiuo metu kažkodėl niekam nerūpi. Todėl jau po kelerių metų gali pritrūkti kvalifikuotų mokytojų. Ypač tiksliųjų ir gamtos mokslų srityse. Per ateinančius dešimt metų daug Lietuvos mokytojų išeis į pensiją. Tačiau nepasirengta juos pakeisti.
„Mes susiduriame su tuo, kad mokyklose neliks kompetentingų kai kurių dalykų mokytojų. Nes labai pasikeitė visa švietimo sistema. Pasaulyje atsirado ne tik duomenų kaupimo ir atkartojimo procesas, bet ir jų analizės, sintezės ir taikymo uždavinys. Deja, neturime daug mokytojų, kurie galėtų taip dirbti su mokiniais“, – apgailestauja VU mokslo reikalų prorektorius.
Pernelyg sureikšmintos mokinių teisės
Antroji problema – mokinių ir jų tėvų požiūris į mokslą. Tyrimai liudija, jog Lietuvos mokyklose vis labiau šlyja mokinių drausmė. Šių metų pavasarį atiliktas tyrimas patvirtina, kad mokykloje nepagrįstai sureikšminamos mokinio teisės ir laisvės, kurios pavertė mokytoją paslaugų tiekėju ir paklusniu vykdytoju. Tokia politika formuoja mokytojo prisitaikymą ir abejingumą. Švietimo įstaigos tampa socializacine aplinka, kurioje sistemingas mokymas ir nuoseklus darbas nebėra vertybė.
„Mokyklose pernelyg sureikšmintos mokinių teisės, jų galimybės nesilaikyti elementarių dalykų, tvarkos. Mokytojo situacija nepavydėtina, nes jis iš esmės turi pataikauti mokiniams. Viskas veda prie vidurinio mokslo lygio sumenkėjimo. Tą mes puikiai matome universitetuose, tą rodo testai, kur mūsų mokiniai atsilieka ne tik nuo kaimyninių šalių“, – teigia E.Butkus.
Trečiasis mokymo efektyvumo aspektas susijęs su mokinių arba studentų skaičiumi klasėje ar auditorijoje. Ar iš tiesų galioja principas, jog kuo jų mažiau, tuo geriau?
Įvairūs duomenys rodo, jog turi būti tam tikra kritinė masė klausytojų, kurie mokosi ne tik su mokytoju, bet ir visi kartu. Svarbu, kad tarp jų būtų lyderių. Mažiausiai penkiolika žmonių yra skaičius, kuris leidžia tą pasiekti, – sako E.Butkus.
„Buvo manoma, kad kuo mažesnis mokinių skaičius, tuo geriau. Deja, įvairūs duomenys rodo, jog turi būti tam tikra kritinė masė klausytojų, kurie mokosi ne tik su mokytoju, bet ir visi kartu. Svarbu, kad tarp jų būtų lyderių. Mažiausiai penkiolika žmonių yra skaičius, kuris leidžia tą pasiekti“, – sako E.Butkus.
Kaip rašoma Malcolmo Gladwello knygoje „Dovydas ir Galijotas“, tyrimai keliolikoje pasaulio šalių liudija, kad optimalus mokinių ar studentų skaičius – nuo penkiolikos iki dvidešimties – yra būtinas įvairiapusėms diskusijoms skatinti, palankiam mikroklimatui sukurti. Ypač svarbu, kad grupėje būtų tam tikras panašaus lygio besimokančių kiekis, nes tai padeda jiems mokytis, sukuria geresnę psichologinę atmosferą.
Mokslininkai perspėja, kad šiuolaikinė mokykla nebesugeba perteikti vertybių, nebeugdo tautinės savivokos ir savigarbos. Ką daryti? Štai keletas pasiūlymų. Būtina formuoti kritinį mąstymą, ugdyti meninį ir ekologinį auklėjimą. Skatinti mokytojus, sugebančius įdomiai dirbti su vaikais. Kurti mokytojo, mokinio ir jo šeimos santykių modelį, paremtą tarpusavio pagarba, aiškiai mokymo proceso dalyvių pasidalyta atsakomybe už rezultatą, teisių ir pareigų įvardinimu.
Švietimas – tai procesas, kuris ugdo ir lavina visuomenę. Suprantama, jog investicijos į šią sritį iš karto neatsiperka, bet jos gyvybiškai būtinos. Prireikia nemažai laiko ir pastangų, kol visuomenė tampa kūrybinga, kritiškai mąstanti. Tačiau kai tai nutinka, tokiais piliečiais sunkiau manipuliuoti. Kol kas šio tikslo dar nepasiekėme.
