Daugelis mūsų greičiausiai niekada nepatikėtų, jog užtenka vos dešimt dienų, kad senas apleistas smetoninis butas virstų šviesia ir jaukia erdve gyvenimui bei kūrybai.
Jei turi pinigų, žinoma, kad tai įmanoma – pasamdai statybininkų brigadą ir viską padaro per savaitę – tokie komentarai teisingi. Tačiau Robertas ir kartu su juo dešimt dienų „The White House“ projektą įgyvendinę bendraminčiai nėra statybininkai. Vis dėlto jiems pavyko pasiekti užsibrėžtą tikslą – per dešimt dienų paversti seniai nenaudojamas patalpas baltaisiais rūmais.
„Perrengė“ seną butą
Projektas gimė, kai Robertas su bendraminčiu nusprendė ieškoti kūrybinės erdvės, kurioje būtų galima gyventi. Tačiau jiems nesinorėjo įsikelti į naujas patalpas, jie troško viską sukurti nuo nulio ir vadovaujantis taisykle – mažiau yra daugiau: tiek dizaino, tiek vartotojiškumo prasme.
Projektas gimė, kai Robertas su bendraminčiu nusprendė ieškoti kūrybinės erdvės, kurioje būtų galima gyventi. Tačiau jie troško viską sukurti nuo nulio.
Seniai nenaudotas butas Kaune, netoli Soboro, smetoniško laikotarpio name puikiai atitiko jų poreikius ir turėjo savo žavesio.
Atsižvelgę į savo užimtumą, draugai nusprendė šio projekto neužtęsti ir padaryti remontą kaip įmanoma greičiau.
Išsikėlus ambicingą tikslą – viską užbaigti per 10 dienų, jiedu suprato, kad dviese to padaryti nepavyks, todėl pradėjo ieškoti pagalbos. Norinčių padėti netrūko, tad beliko tik viską suplanuoti ir pradėti.
„Darbui pasiruošėme per 5 dienas: susidėliojome, ką ir kaip darysime, pasidarėme darbų sąrašą, nutarėme, kaip gaminsime, kiek sunaudosime ir kokių medžiagų, kaip dirbsime, kokius įrankius naudosime ir t.t.
Išsamus pasiruošimas darbui leido išvengti nesusipratimų ir puikiai spėti. Mano kolega apsiėmė organizacinius darbus, o mano dalis buvo bendravimas su žmonėmis ir komunikacija su projekto draugais“, – sakė Robertas.
Pasak jo, „The White House“ idėja gimė mąstant apie erdvę, kurioje daiktai atliktų savo funkciją ir ji nebūtų apkrauta nereikalingais daiktais, paliekant vietos kūrybai, regeneracijai ir mokslui.
Didžiausi iššūkiai buvo neleisti protui tavęs apgauti, kad tu negali, nes kartais tiesiog norisi pasiduoti. Tokias mintis reikėdavo nustumti į šoną.
Tai ir pavyko padaryti. Kur kas didesnis iššūkis pasirodė noras viską mesti viduryje darbo.
„Didžiausi iššūkiai buvo neleisti protui tavęs apgauti, kad tu negali, nes kartais tiesiog norisi pasiduoti. Tokias mintis reikėdavo nustumti į šoną.
Tuomet svarbiausia tampa žmonės, su kuriais dirbi. Tada, kai jau nebegali, šie žmonės turi tave pastūmėti ir įkvėpti“, – sakė Robertas.
Kitas labai svarbus dalykas yra disciplina ir plano laikymasis, be jo bet koks laiko supratimas išsikreipė. Svarbiausi dalykai neleidžia nukrypti į smulkmenas, kurioms atlikti yra numatytas kitas laikas.
Prie projekto prisijungė maždaug 20 žmonių, kurie prisidėjo prie vykstančių darbų. Medžiagomis, transportu ir maistu padėjo verslininkai, susidomėję mūsų projektu, sakė menininkas.
Daiktams jie neišlaidavo: nepirko naujų baldų, atnaujino senuosius, rastus bute.
„Pervilkome nauja medžiaga, perdažėme, pagaminome stalviršius naujiems stalams, senos lentynos tapo spintelėmis, seni stalai – pakabomis. Mūsų mintis buvo ta, jog kuriame ne dizainą, o funkciją minimalizme.
Dabar tai yra gyvenama kūrybinė erdvė, pritaikyta ne tik mūsų poreikiams, bet ir ateinantiems projektams“, – sakė Robertas.
