Rašytiniuose žmonijos istorijos šaltiniuose apie tokį sprogimą danguje neužsimenama – išskyrus vieną lakonišką XIII a. anglų metraštininko pastabą, informuoja Newscientist.com.
Jei tuo metu sąlyginai netoli Žemės sprogo supernova (kosmoso platybėse sprogusi žvaigždė), jos liekanas būtų galima aptikti moderniais teleskopais. Be to, tikėtina, kad toks įvykis būtų aprašytas senovės kinų ar europiečių metraščiuose.
Ko gero, pirmiausia derėtų bendrais bruožais aptarti techninius atradimo aspektus. Medžiai absorbuoja atmosferos daleles – toks procesas vyksta fotosintezės metu. Medžių kamienų rievėse paprastai „įstringa“ anglies-14 izotopo molekulės. Pasirodo, tokio izotopo molekulės susidaro tik tuomet, kai atmosferos sudėtyje esančias azoto ir deguonies molekules apšvitina kosminė spinduliuotė – jos šaltinis gali būti galingas saulės žybsnis ar supernovos sprogimas.
Dviejų kedro kamienų, kuriuos tyrinėjo F.Miyake, rievėse mokslininkas aptiko labai ryškų anglies-14 izotopo dalelių padidėjimą (jis siekė 1,2 proc.). Palyginimui, per metus šio izotopo kiekis kūnuose varijuoja tik maždaug apie 0,05 proc. Taigi 774–775 m. laikotarpį žyminčiose rievėse minėto anglies izotopo yra bent 20 sykių daugiau.
Rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose minimi du įvykiai, kuriuos galima laikyti supernovos sprogimais. Jie užfiksuoti atitinkamai 1006 ir 1056 metais – tuomet dvi žvaigždės sprogo, o ryškią jų sprogimo šviesą be optinių instrumentų danguje pastebėjo ir tuo laikmečiu gyvenę žmonės. Kaip minima rašytiniuose šaltiniuose, abiejų sprogimų rezultatas – danguje atsirado nematyta žvaigždė, kuri švietė kelias savaites ir buvo matoma net dienos metu. Abu šie sprogimai užfiksuoti viso pasaulio kultūrose.
Keista, tačiau net ir tokie dideli kosminiai sprogimai, kuriuos užfiksavo liudininkai, medžių rievėse nepaliko reikšmingų anglies-14 izotopo koncentracijos pokyčių. Tai reikštų, jog 774–775 m. įvykęs sprogimas turėjo būti gerokai galingesnis.
Grįžtant prie supernovos hipotezės, net jei 775 m. būtų sprogusi dviejų supernovų „kalibro“ žvaigždė, šiuolaikiniai teleskopai būtų aptikę šio sprogimo dujines liekanas. Tačiau nieko panašaus iki šiol astronomai nėra aptikę.
Vienintelė užuomina, kuri gali būti siejama su hipotetiniu 775 m. kosminiu sprogimu, yra XIII a. anglų metraštininko Rogerio iš Vendoverio pastaba, kurioje rašoma: „776-aisiais Viešpaties metais danguje po saulėlydžio buvo matomi liepsningi ir gąsdinantys ženklai; o Sasekse, visų nuostabai, pasirodė galybė gyvačių, tarytum jas kas būtų išvijęs iš žemės.“
Šios lakoniškos užuominos leidžia iškelti kitą – saulės žybsnio – hipotezę. Tačiau jei taip būtų įvykę, tai būtų galingiausias kada nors žmonijos užfiksuotas saulės žybsnis. Be to, toks žybsnis turėjo smarkiai praretinti, o gal ir visai sunaikinti atmosferos ozono sluoksnį, ir tokiu būdu Žemės paviršiuje palikti daugiau pėdsakų, apie kuriuos būtų minima to meto metraščiuose.
Stenfordo universiteto (JAV) astrofizikas Igoris Moskalenka, susipažinęs su tyrimo rezultatais, išsakė savo nuomonę: „Negaliu įsivaizduoti, kad vienintelis žybsnis galėtų būti toks galingas.“ Mokslininkas siūlo kitą hipotezę – tai galėjo būti silpnesnių žybsnių serija, trukusi maždaug trejus metus.
Kad VIII a. aštuntojo dešimtmečio viduryje įvyko kažkas reikšminga, byloja ir kitų medžių rievės. Karalienės universiteto Belfaste (Didžioji Britanija) tyrėjai maždaug tą laikmetį žyminčiose kamienų rievėse taipogi aptiko didesnius anglies-14 izotopo kiekius, tačiau savo tyrimų rezultatų ši tyrėjų grupė dar nespėjo publikuoti.
Kosmoso fizikas iš Kolorado universiteto Atmosferos ir kosmoso fizikos laboratorijos Boulderyje (Koloradas, JAV) Danielis Bakeris pareiškė, kad „šie tyrimai atrodo pakankamai solidžiai – panašu, jog apie 775-uosius Žemė išties patyrė kažkokį galingos energetikos įvykį.“
