Kodėl veržiatės į kalnus?
Man ten patinka. Kalnuose gražu ir viskas paprasta, ten pailsiu.
Esate linkęs rizikuoti?
Stengiuosi sumažinti riziką iki minimumo.
Baimės jausmas padeda labiau susikaupti, tuomet esi atsargesnis. Trukdo, kai galėtum palipti maršruto dalį, bet to nedarai, arba kopi po didelių dvejonių.
Ar jums pažįstamas baimės jausmas - kalnuose jis padeda ar trukdo?
Taip, pažįstamas. Jis kartais padeda, o kartais trukdo. Baimės jausmas padeda labiau susikaupti, tuomet esi atsargesnis. Trukdo, kai galėtum palipti maršruto dalį, bet to nedarai, arba kopi po didelių dvejonių.
Ar esate kritęs, slydęs, susižalojęs, smarkiai apšalęs?
Smulkių traumų esu turėjęs. Keletą kartų teko ir kristi, ir slysti. Kritimas ar slydimas nėra retas dalykas alpinizme. Todėl alpinistai kopia susirišę virve, daromi saugos taškai, sukami ledo ar uolų kabliai ir panašiai. Blogiau, kai kopi vienas, tada negali daryti nė menkiausios klaidos.
Tarkime, jei nori peršokti per plyšį, vieną virvės galą tvirtini prie plyšio krašto, peršoki, prisitvirtini prie kito plyšio krašto, vėl grįžti atgal, atsisegi nuo pirmojo ir vėl šoki.
Apie mėgstančiuosius plaukti ar nardyti sakoma, kad neturintieji patirties būna atsargūs, o puikūs plaukikai linkę rizikuoti, ir tai baigiasi nelaimėmis. Ar tas tinka į kalnus kopiantiems žmonėms?
Nepasakyčiau, kad taip yra su alpinistais. Gal tai daugiau priklauso nuo asmeninių žmogaus charakterio savybių. Pats galvoju, kad dabar esu gerokai atsargesnis nei tada, kai pradėjau laipioti. Na, ir viršūnės dabar daugeliu atveju sudėtingesnės.
Pakliuvo į laviną
Praėjusią savaitę nuo Monblano kalno nukrito ir žuvo trys lietuviai. Žinoma, kad du nebuvo patyrę alpinistai. Kaip manote, gal būtent nepatyrimas lemia tokias skaudžias nelaimes?
Kalbant apie konkretų atvejį, kai žuvo trys lietuviai, besileisdami nuo Monblano, - čia du nepatyrusius vedė pakankamai alpinistinės patirties turintis žmogus. Monblano maršrutas nėra toks sudėtingas, kad taip negalėtų būti daroma. Tiesiog jie pakliuvo į sniego ledo ir akmenų laviną. Taigi jų vietoje galėjo būti ir sporto meistrai, kurie šiuo atveju būtų taip pat žuvę.
Tikrai žinau, kad kai kurios Lietuvos agentūros organizuoja keliones, kur šiuo maršrutu vienas vadovas vedasi 9 žmones. Va čia tai yra bėda. Neįmanoma saugiai užvesti 9 žmonių, kad ir koks patyręs būtum.
Reikia daug žinoti
Kokios klaidos dažniausiai daromos, kopiant į kalnus?
Klaidina per didelis pasitikėjimas savo jėgomis, per daug skubama, laiku nepasukama atgal. Visada atrodo, kad viršūnė jau nebetoli, o kopti tenka dar ne vieną valandą. Yra kalnų, kur naktį leistis tolygu savižudybei.
Taip pat smulkus maršruto nežinojimas, nes yra vietų, kur nuolat būna akmenų ar lavinų - tokius dalykus reikia žinoti labai aiškiai.
Ką reikia žinoti, rengiantis lipti?
Reikia viską žinoti apie maršrutą, oro sąlygas. Kopiant sudėtingesniais maršrutais, būtina žinoti, kokio ilgio sienelės, kuluarai, kur stotelės saugojimui, patogios vietos palapinėms, kad netektų nakvoti pakibus ant virvių.
Dar rengiantis kopti būtina pasirūpinti specialiu draudimu!
Kokius daiktus svarbu pasiimti?
Nelygu, kokiuose kalnuose ir į kokią viršūnę kopi. Jei tai dienos žygis vasaros Tatruose, užtenka akinių nuo saulės, kepurėlės, sumuštinio, termoso arbatos ar vandens, striukės ar megztinio, skraistės nuo lietaus ir telefono. Na, o jei tai viršūnė Kaukaze ar Tian Šanyje, paprastai alpinistams reikalinga: virvės, kabliai, šalmai, ledkirčiai, "katės", palapinė, miegmaišis, kilimėlis, racijos ar satelitinis telefonas.
Geriau susirišti su kitais ar būti laisvam?
Viskas priklauso nuo situacijos. Nesusirišęs judi greičiau. Jei kopiama apgriuvusių uolų šlaitu ar ketera, irgi geriau nesirišti, nes aukščiau esantysis traukdamas virvę gali paleisti akmenų.
Einant pavojingu ledynu, susirišti būtina, bet noriu pažymėti, kad susirišimas savaime nėra išsigelbėjimas. Tam, kad išsigelbėtum, reikia pakibti ant virvės ir žinoti, kaip išlipti, ar mokėti ištraukti draugą.
Einant pavojingu ledynu, susirišti būtina, bet noriu pažymėti, kad susirišimas savaime nėra išsigelbėjimas. Tam, kad išsigelbėtum, reikia pakibti ant virvės ir žinoti, kaip išlipti, ar mokėti ištraukti draugą.
Aukščiausiose pasaulio viršūnėse ekspedicijų metu paprastai pavojingose maršruto vietose yra fiksuojamos virvės, jos paliekamos visam laikui ar bent kopimo sezonui. Taip alpinistai gali kopti po vieną, visą laiką tvirtindamiesi prie fiksuotos virvės.
Kaip apsisaugoti nuo krintančių akmenų, ledų? Galimos lavinos nujausti turbūt neįmanoma?
Didelę dalį krintančių akmenų ir sniego lavinų numatyti ar nujausti galima. Lavinos paprastai eina po kelių dienų sniego. Tada bent porą dienų turi laukti, kol sniegas nutirps. Aplinkui yra nuolat girdimas dundančių lavinų garsas. Be to, jos eina ten, kur tam tikras reljefas. Patyręs alpinistas iš karto mato, kur potenciali lavinos vieta, o kylant lavininiu šlaitu girdimas specifinis sniego plutos traškesys.
O akmenys krinta tada, kai šlaitus apšviečia saulė. Tarkime, yra tokių siaurų kuluarų, kur nuolat dunda akmenys, ir nors tai atrodytų pats trumpiausias kelias į viršūnę, jais niekada nelipama.
Šie dalykai yra akivaizdūs alpinistui, o pirmą kartą atvykusiam į kalnus toks kelias į viršūnę gali pasirodyti puikus.
Tiesa ir ta, kad kai kurių dalykų numatyti neįmanoma. Pavyzdžiui, 1990 metais įvyko didelė tragedija Tian Šanyje, prie Lenino viršūnės (dabar, regis, ji vadinama Ismailo Somoni vardu). Tada nuėjo didžiulė lavina, kurią sukėlė žemės drebėjimas šiaurės Afganistane. Žuvo apie 50 alpinistų, kurie miegojo savo palapinėse antrojoje stovykloje.
Ir humoro jausmas
Ar kalnuose įprasta padėti kitiems alpinistams, ypač patekusiems į bėdą?
Taip, įprasta. Lietuviai visą laiką stengiasi padėti pakliuvusiesiems į bėdą, taip pat visą laiką pagalbos sulauksi iš buvusių sovietinių šalių kolegų, rusų, taip pat ispanų, prancūzų. Turiu ne kokią nuomonę apie vokiečių, austrų, italų alpinistus, jie neretai labai arogantiški. Žinoma, visada yra išimčių, tad tai - asmeninė nuomonė.
Pirmiausia kiekvienas turi galvoti, kaip išvengti nelaimių kalnuose. Grupės vadovas visais atvejais privalo turėti bent planą, kaip gelbėtis savo pačių jėgomis. Dalyviai turi tiksliai žinoti, ką daryti, turėti gelbėjimo tarnybų numerius ir ryšio priemones. Man nesuprantama, kaip gali nutikti taip, kad kopiantieji neturi specialaus draudimo.
Pačiam teko kam nors pagelbėti?
- Taip, teko ne kartą dalyvauti gelbėjimo darbuose.
Kokių savybių turi turėti bendražygiai, kad juos galima būtų laikyti patikimais?
Jei kalbama apie kopimo bendražygius, nelygu, į kokią viršūnę kopi, bet iš esmės reikia mokėti lipti su bet kokiu partneriu. Gali norėti, kad jis būtų geranoriškas, stiprus, kantrus, nepanikuotų.
Man svarbu, kad kelionių bendražygiai būtų tolerantiški ne tik kelionės draugų, bet ir šalies, kurioje lankosi, gyventojų atžvilgiu. Kad mokėtų džiaugtis paprastais dalykais. Na, ir visada puiku keliauti su humoro jausmą turinčiais žmonėmis.
Pirmasis ir pastarasis
Ar dar pamenate patį pirmąjį kopimą? Regis, tai buvo prieš dvi dešimtis metų, kokie įspūdžiai likę, koks jausmas pasiekus viršūnę?
Į savo pirmąją "alpinistinę" viršūnę įkopiau dar sovietiniais laikais, būdamas alpinistų stovykloje Kaukaze. Tai buvo Gumači, kurios aukštis - apie 3,5 kilometro. Dabar šis kalnas man neatrodo sudėtingas, o tada paliko įspūdį. Kopti nebuvo lengva, o pasiekus viršūnę visada apima geras jausmas.
Mano pirmieji kopimai į viršūnes buvo kiek kitokie nei dabar. Tada mažiau galvodavau apie nusileidimą - svarbiausia būdavo pakilti.
Prieš mėnesį įkopėte į Aliaskoje esančią aukščiausią Šiaurės Amerikos viršūnę Denali, kurios aukštis - 6194 metrai. "Kompaniją palaikė" du estai - Tanelis Tuuleveski ir Andrasas Kaasikas. Kokie įspūdžiai, kas buvo sudėtingiausia, įdomiausia?
Mūsų grupėje buvo trys estai ir trys lietuviai. Viršūnę man pavyko pasiekti du kartus: birželio 15 dieną su estais Taneliu ir Andrasu, o birželio 17-ąją - su lietuviu Kęstučiu Lesevičiumi. Taip susiklostė, kad šturminėje aukštuminėje stovykloje, kurios aukštis - daugiau kaip 5 km, man teko praleisti 5 naktis. Ten nuolat šalta. Buvo sudėtingas nusileidimas iš šturminės stovyklos tiesiai į bazinę. Leidomės 16 valandų naktį, nes dieną šviečiant saulei ledyne atsiveria labai daug plyšių, o suminkštėjus sniegui kelias tampa labai pavojingas.
Įdomios buvo viršūnės šturmo dienos - abiem atvejais buvo intriga, ar pasieksime viršūnę. Įspūdingas pats skrydis lėktuvais į Denali bazinę stovyklą - atsiveria nepaprastai gražūs Aliaskos vaizdai. Tai išties nepaprastas kraštas. Labai patiko žvejyba ir meškos.
Tragedijos ir stebuklas
Prieš savaitę pasiekė skaudi žinia, kad Alpėse žuvo trys lietuviai. Nelaimė įvyko, kai Marijampolės architektė Laima Tumynienė su vyru Arūnu bei jų draugas, patyręs keliautojas Vytautas Dominas iš Kauno bandė įkopti į Monblaną. 3300 metrų aukštyje vienas iš lietuvių alpinistų grupės narių nuslydo ir krisdamas kartu su savimi nusitempė dar du ta pačia virve susirišusius žmones. Alpinistai žuvo nukritę iš maždaug 200-300 metrų aukščio.
Naujienų portalas Austrian times pranešė apie dar vieną nelaimę. Austrijoje, Štirijos regione esančiuose Tauerno kalnuose, žuvo lietuvė. Moteris paslydo ir krito nuo stataus uolėto šlaito.
Ji keliavo kartu su 35 lietuvių grupe po Tauerno kalnus netoli Šladmigo. Atvykę gelbėtojai nustatė, kad iš 100 m aukščio kritusi moteris mirė iš karto.
Galiausiai praėjusį pirmadienį buvo rastas dingęs lietuvis keliautojas, šešias paras išgulėjęs Austrijos kalnuose šaltyje vien vasariniais drabužiais. Paaiškėjo, kad jis parkrito ir susilaužė abi kojas. 22 metų vaikinas keliavo po Austrijoje, Štirijos žemėje esančius Gesause kalnus. Neįspėjęs draugų, jaunuolis vienas išėjo iš stovyklos. Jo pasigedusieji iškvietė pagalbos tarnybą. Į paieškas buvo išsiųstas sraigtasparnis.
Ant uolos gulintį lietuvį rado alpinistai ir nugabeno į ligoninę Amšteteno miestelyje. Vienas alpinistas teigė, kad lietuvis liko gyvas per stebuklą, nes buvo sunkiai sužeistas, vilkėjo plonais drabužiais, o jo turima įranga buvo per menka.
