Sunku patikėti, tačiau tradicinėje anglų kalboje – tiek Britų salyne, tiek britų kolonijose JAV – garsas, kurį žymi raidė „r“, kadaise buvo tariamas aiškiai, ryškiai, ne taip, kaip dabar, kai garsas „r“ virtęs gomuriniu (šių laikų britai vietoj „hard winter“ nelyginant su karšta bulve burnoje sugromuliuos kažką panašaus į „hahd wintuh“).
Anglų kalbos dialektas be ryškaus „r“ tarimo susiformavo maždaug Amerikos revoliucijos laikais, Pietų Anglijos – Londono ir jo apylinkių – aukštuomenės sluoksniuose. Kaip leidinyje „The Cambridge History of the English Language“ tvirtina Johnas Algeo, ši tarmė susiformavo, nes iš žemesnių socialinių sluoksnių kilę, tačiau po Industrinės revoliucijos praturtėję britai sąmoningai siekė kaip nors atsiriboti ir išsiskirti iš prasčiokų. Kitaip tariant, „naujieji britai“ ėmė maivytis ir praktikuoti minkšto, gomurinio „r“ tarimą – kad pademonstruotų naująjį aukštesnės klasės statusą.
„Londonietiška tarmė tapo privilegijuota naujų specialistų – ortoepų (tarimo specialistų) ir retorikos mokytojų, kurių paslaugos buvo itin nepigios – gretose“, – rašo J.Algeo.
Tad išpuikėliška naujoji kalbos maniera netruko tapti kalbos standartu – oficialiai tai buvo pavadinta „pripažintuoju tarimu“ (angl. – Received pronunciation) – ir paplisti po visą Didžiąją Britaniją. Vis dėlto Šiaurės Anglijoje, Škotijoje ir Airijoje žmonės dar ilgai išsaugojo tradicinį – aiškų ir ryškų – garso „r“ tarimą.
Daugelis amerikietiškųjų akcentų taip pat išliko su ryškiu „r“ tarimu. Tiesa, būta ir kai kurių išimčių: Niujorke ir Bostone išpopuliarėjo naujoji garso „r“ tarimo mada, nes, anot J.Algeo, šie miestai po Revoliucinio karo liko „stiprios britų elito įtakos zonoje“.
