„Iš tiesų žmogui rūpi tai, kokios yra jo pajamos, palyginti su kitų žmonių pajamomis, – įsitikinęs vienas iš vadinamųjų laimės studijų įkūrėjų lordas Layardas. – Jei bėgant laikui visi tampa turtingesni, tuomet žmogus nemano, kad jam sekasi geriau nei seniau.“
Vietoj didžiulio ekonomikos augimo sklandus augimas gali sukurti daugiau laimės, sąlygodamas mažiau griovimo ir netikrumo, ateinančio su ekonomikos pakilimais ir nuosmukiais.Savo išvadą lordas Layardas grindžia įvairių studijų ir tyrimų rezultatais, atliktais per pastaruosius penkiasdešimt metų turtingiausiose pasaulio valstybėse. Taigi jo išvada netaikoma skurdžiai gyvenančioms šalims, stokojančioms net būtiniausių priemonių. Šių tyrimų rezultatai atskleidė paradoksą, pavadintą Easterlino, žmogaus, padarusio šį pastebėjimą, vardu.
Štai, tie pastebėti prieštaravimai:
- turtingesnių pasaulio valstybių piliečiai dabar nėra laimingesni nei buvo seniau, nors praturtėjo, ką lėmė ekonomikos pakilimas;
- turtingiau gyvenantys žmonės yra laimingesni nei gyvenantys vargingai.
Išvada: laimė priklauso nuo santykinių pajamų ir turto.
Didėjantys troškimai
Mums patinka žiūrėti į kaimyno kiemą ir matyti jame mažesnį automobilį. Tai kažkiek primena seną Niujorko šaržą, kuriame darbuotojas sako savo viršininkui: „Gerai, jei man negalite padidinti atlyginimo, tai gal galite sumažinti atlyginimą Blogginsui?“
Visa tai todėl, kad troškimai auga didėjant pajamoms. Šia prasme mes esame tarsi asilas, ant kurio galvos pririštas pagalys, prie kurios pritvirtinta morka: asilas eina pirmyn, tikėdamasis pagauti morką, tačiau morka taip pat juda tolyn.
„Žmogus labai greitai pripranta prie didesnių pinigų, todėl jie jam nesuteikia tokio didelio malonumo, kaip kad galima būtų tikėtis, – aiškina buvęs Harvardo universiteto prezidentas, knygos „Laimės politika“ autorius Derekas Bokas. – Žmonių troškimai didėjant pajamoms auga taip greitai, kad jie pradeda mąstyti apie daugybę papildomų dalykų, kuriuos jiems reikia įsigyti. Taigi galiausiai jų būsena nepasikeičia ir jie būna tokie pat laimingi, kaip kad seniau, bet ne laimingesni.“
Nežinoma priežastis
Laimę tiriantys akademikai pripažįsta, kad plačiąja prasme turtingesnis žmogus yra laimingesnis už savo vargingai gyvenantį kaimyną. Tačiau jie nėra tikri, kad šiam faktui įtakos turi pinigai. „Laimingi žmonės iš esmės yra linkę būti turtingesni, tačiau mes nesame visiškai tikri, kodėl taip yra, – teigia D.Bokas. – Priežastis nebūtinai yra pinigai. Galbūt turtingi žmonės turi daugiau laisvės daryti daugiau dalykų. Tačiau tikrai nereiškia, kad nepakeitus kai kurių kitų dalykų, o tik gavus daugiau pinigų, žmogus taps laimingesnis.“
Taigi ką turėtų daryti žmonės ir valstybių valdžios, norėdamos, kad žmonės būtų laimingesni? Lordas Layardas įsitikinęs, kad ekonomikos augimo vaikymasis yra netinkama priemonė padidinti laimę. „Ta konkurencija, siekis tapti turtingesniam nei kiti, tai negali būti pasiekta mūsų visuomenės lygmeny, – sako jis. – Tai nulinės sumos žaidimas. Tam, kad padidintume laimės kiekį, mums visų pirma reikia geresnių tarpusavio santykių.“
Vietoj didžiulio ekonomikos augimo sklandus augimas gali sukurti daugiau laimės, sąlygodamas mažiau griovimo ir netikrumo, ateinančio su ekonomikos pakilimais ir nuosmukiais.
„Aš iš tiesų manau, kad skurdo sumažinimas yra itin svarbus tikslas, tačiau jo neturėtume siekti bet kokia kaina. Neturėtume tiesiog siekti ekonomikos augimo, net jei tai sąlygoja visišką visuomenės susikaldymą... ir laimės sumažėjimą“, – teigia lordas Layardas.
