Hebrono senamiestis ne vieną dešimtmetį išlieka didele nesutarimų tema: musulmonų vadinamas Abraomo mečete Patriarchų kapas, kuriame palaidoti Abraomas, Izaokas ir Jokūbas, yra šventa vieta tiek žydams, tiek krikščionims, tiek musulmonams. Tai antra pagal šventumą vietą judaizme, ir ketvirta – islame.
Hebronas įsikūręs Vakarų Krante, maždaug 30 km nuo Jeruzalės. Čia gyvena apie 200 tūkst. palestiniečių ir šimtai izraeliečių naujakurių. Miestas pagal tarptautinius susitarimus 1997 m. padalytas tarp palestiniečių ir izraeliečių, sutarus, kad Izraelis 80 proc. teritorijos perleistų palestiniečių kontrolei. Hebrono senamiestis ir Patriarchų kapas pateko į izraeliečių kontrolę.
UNESCO rezoliucija Hebrono senamiestis paskelbtas ne tik palestiniečių paveldo objektu, bet ir įtrauktas į objektų, esančių pavojuje, sąrašą. Palestiniečių diplomatai ragino UNESCO įtraukti šiuos paveldo objektus į vietų, kurioms kyla grėsmė, sąrašą, kaltindami Izraelį esą netinkamu šventų vietų saugojimų.
JAV atstovų teigimu, Patriarchų kapui nekyla kritinis pavojus, o naujoji rezoliucija esą gali pakenkti Donaldo Trumpo dedamoms pastangoms atgaivinti taikos procesą tarp izraeliečių ir palestiniečių.
Palestiniečių užsienio reikalų ministerija pasveikino šį sprendimą teigdama, kad šiuo balsavimu buvo pripažinti faktai ir atmestas gėdingos aukšto lygio politinės patyčios. Tačiau Izraelio atstovai pareiškė, kad UNESCO tampa politiniu įrankiu ir pabrėžė, kad žydiška Hebrono istorija trunka tūkstančius metų, o mieste saugomas žydų tautos tėvų – Patriarchų – kapas.
UNESCO rezoliuciją dėl Hebrono slaptame balsavime Krokuvoje palaikė 12 šalių, trys balsavo prieš, šešios susilaikė. Anksčiau Izraelis nepritarė ir dar vienai Pasaulio paveldo komiteto rezoliucijai, pagal kurią Izraelis, kalbant apie Jeruzalės senamiestį, buvo įvardytas kaip okupuojanti jėga. Jeruzalės senamiestyje yra šventų objektų visoms trims monoteistinėms religijoms.
Į Okinošimos salą moterys neįleidžiamos
Nemažai užsienio žiniasklaidos dėmesio sulaukė ir kita į UNESCO paveldo sąrašą liepos pradžioje įtraukta vieta. Okinošimos sala, priklausanti Japonijai, laikoma šventa, nes joje stovi XVII a. šventykla, o saloje melstasi dar nuo IV a.
Okinošima garsi ir tuo, kad saloje gali lankytis tik vyrai. Vieną kartą per metus, gegužės 27-ąją, iki 200 vyrų gali atvykti į salą ir pagerbti žuvusius per 1904–1950 m. rusų ir japonų karą. Prieš išlipdami į krantą, vyrai turi laikytis šimtmečius tęsiamų ritualų, pavyzdžiui, misogi – nusirengti ir nuogiems išsimaudyti jūroje, kad atsikratytų nuodėmių. Lankytojams nieko negalima išsivežti iš salos.
Kodėl moterims draudžiama lankytis saloje, niekada viešai nepaaiškinta. Okinošimoje yra išlikusi didelė istorinių vertybių kolekcija, liudijančių apie ankstyvąją tarptautinę prekybą.
Žada atskleisti tikrąją JAV dvasią
Ar gali tautos sielą atskleisti menininkai, kilę iš labiausiai persekiotos grupės? Į šį klausimą atsakys paroda Londone, kurioje bus pristatoma 150 menininkų kūrinių. Šiais darbais kūrėjai, kurie istoriškai turėjo mažiau laisvių ir teisių, mažiau turto, žada atskleisti jų matomą JAV sąmoningą, moralinį veidą – tikrąją šalies dvasią.
Ekspozicijoje vaizduojamas 1963–1983 m. laikotarpis. Parodos kuratoriai siekia atskleisti, kaip to laiko menininkai savo darbais atsakė į Martino Liutherio Kingo misiją ir kylantį afroamerikiečių judėjimą. Pavyzdžiui, parodoje eksponuojamas Barkley Hendricko 1969 m. nutapytas ir ikona tapęs paveikslas „Mano žmogus supermenas“, kuriame vaizduojamas juodaodis, dėvintis supermeno marškinėlius. Tai buvo protestas prieš sukurtą supermeno įvaizdį, kuris, beje, niekada iki tol negelbėdavo juodaodžių žmonių.
Per parodoje vaizduojamų dvejų dešimtmečių laikotarpį menininkai ir aktyvistai daug prisidėjo, kad išreikštų savitą afroamerikiečių identitetą. Pavyzdžiui, dainininkė Nina Simone išleido hitą „To be Young, Gifted and Black“, kuris greitai tapo Pilietinių teisių judėjimo himnu. Neužmirštamas ir Tommie Smitho ir Johno Carloso gestas per 1968 m. olimpinių žaidynių 200 metrų bėgimo nugalėtojų ceremoniją, kai prizininkais tapę sportininkai protestuodami į viršų iškėlė juodomis pirštinėmis apmautus kumščius.
Parodoje savo darbus pristato ir Melvinas Edwardsas, vienas pirmųjų afroamerikiečių skulptorių. Nors dalis jo darbų vaizduoja vergovės elementus, menininkas sako siekiantis, kad žmonės pamatytų daugiau nei tik kaustančias grandines.
„Dauguma vergų niekada nebuvo supančioti grandinėmis. Juk vergvaldžiai turėjo ir po 500 vergų, niekas nebūtų švaistęs tam ir papildomų pinigų, ir laiko, bet žmonės buvo suvaržyti kitomis, nematomomis grandinėmis“, – pasakoja menininkas.
Lorraine O’Grady 1983 m. daugybėje fotografijų užfiksavo afroamerikiečių dienos paradą Harleme. Ji parado dalyviams įdavė aukso spalvos rėmus ir fiksavo jų portretus, už kurių atsiskleidė Harlemo vaizdas. Taip buvo siekiama parodyti, kad kadaise suvaržyti žmonės patys gali tapti menu.
Meno galerijoje „Tate Modern“ pradėta eksponuoti paroda „Tautos siela“ aiškiai siekia kalbėti apie rasę. Tačiau kuratoriai tikisi, kad lankytojai pamatys ir labai skirtingus menininkus, kurie rėmėsi skirtingomis idėjomis ir skirtingomis meno formomis. Paroda Londone veiks iki spalio pabaigos.
