O man vis maga prisiminti, kartu ir jums priminti senoviškuosius kaimo papročius. Juolab kad jie labai susiję su tėviškės gamta. Štai ir šių dienų, – argi nejaudina žiemos ir pavasario kova. Tie papročiai, žinia, jau kadaise prarado praktinę vertę; tačiau neskubėkime jų atsikratyti, kaip nereikalingo daikto. Juk juose – tiek meilės savo kraštui, tiek tautos dvasios.
Kovo 10-oji yra svarbi tradicinio kalendoriaus data. Sakydavo, gimtinėn tądien jau būna parskridę 40 paukščių rūšių. Tai daugiausia tie mažieji giesmininkai. Manyta, jei tą naktį pašąla, tai šalti orai arba stiprios šalnos išsilaikys dar 40 parų. Kad būtų geras javų derlius, Rytų Lietuvoje buvo paprotys šeimynai iškepti 40 bandelių. Tokių su „snapeliais“, vadinamų špokiukais. Suvalgydavo po vieną, jeigu naktį pašaltų. Tada rudenį žinos, kada šalnų laukti – nagi likusių bandelių skaičius parodo.
Ar suras paukšteliai šiemet naujai padarytų ir įkeltų inkilų? Beje, meistrauti berniukai seniau ir pramokdavo, inkilėlius darydami. Galima čia parodyti ir savąją išmonę, meninę nuovoką, padirbdinant niekur nematytą namelį paukštukui. Svarbu tik angos dydį ir inkilo gylį išlaikyti tokius, kokius pataria ornitologai – paukščių žinovai. Mažesnieji vaikučiai per darbelių pamokėles, skambiai vadinamas technologijomis, galėtų pasimokyti paukštelius iš popieriaus, šiaudelių išlankstyti, iš molio nulipdyti. Pasižiūrėdami į ornitologų piešinius ar nuotraukas, – kad gamtoje atpažintų. O išradingesnis mokytojas atsineš į pamoką ir paukščių balsų įrašus, pamokys atpažinti jų giesmeles. Čia prisiminiau šviesios atminties profesorių Ričardą Kazlauską, – kaip tobulai jis mokėjo pamėgdžioti bene visų Lietuvos paukščių balsus. Ir kaip daug savo pasakojimais jaunimui meilės gamtai įdiegė...
O ši savaitė užsibaigs neeiliniu sekmadieniu. Mat tretysis prieš šv.Velykas vadinamas Pusiaugavėniu.
O ši savaitė užsibaigs neeiliniu sekmadieniu. Mat tretysis prieš šv.Velykas vadinamas Pusiaugavėniu. Tada tradiciniai papročiai leisdavo kiek pailsėti nuo pabodusio pasninko, pasitaisant skanesnių ir stipresnių valgių. O jaunimui, pasidžiaugiant sparčiai artėjančiu pavasariu, galima ir pajuokauti, ir pažaisti.
Aukštaičiai apie šį ypatingą sekmadienį taip sakydavo: „Šiandien Gavėnas per žardą pervirto“. Gavėnas – baltų religijos mitologinė būtybė, artima žemaičių Gabjaujui, linų ir kanapių darbų jaujoje globėjui. Mat pluoštinių augalų dievybės veiklos ciklas baigiasi kartu su pavasario atėjimu. Tada Gavėno likimas nepavydėtinas – jam tenka verstis per žardą arba būti paskandintam eketėje.
O kas gi tas žardas? Tai iš karčių sukaltas rėmas šienui, javams, vikiams, žirniams, linams džiovinti. Žiemą laikomas išardytas daržinėje, ar šiaip kokioje pastogėje. Per Pusiaugavėnį vaikams ten slapčiomis padedama saldainių sakant, kad Gavėnas jų pribarstęs „per žardą virsdamas“. Mergaitės ant žardo rasdavo spalvingų kaspinų. Beje, nuo šios dienos prasidėdavo piemenėlių tarnystė – samdos laikas. Gal tie saldainiai – atsisveikinimo su gimtaisiais namais grauduliui pamažinti... Baltų mitologijoje, kaip ir kitų prosenoviškų tautų, būta kasmet mirštančio ir vėl atgyjančio dievaičio, atspindinčio gamtos sezonų kaitą.
Per šią šventę, kaip ir per kitas reikšmingas kalendorines datas, spėjami būsimi orai. Tačiau šįkart itin smagiai: karčemoje nupirkta silkė būdavo perrišama lininiu siūlu lygiai per vidurį ir pakabinama. Jei galva nusveria uodegą, pavasaris būsiąs nelengvas, šaltas ir žvarbus, ilgai užsitęs. Jei uodega sunkesnė už galvą – reikia laukti greito ir malonaus pavasario, tačiau ruduo – deja, lietingas.
Šventiniams pietums iš bulvinių tarkių ant kopūsto lapo duonkepėje kepdavo šaltanosius. Juos dar paskanindavo sutrintomis grūstuvėje aguonomis ar kanapėmis.
Išmoningi būdavę Pusiaugavėnio valgiai. Dzūkai kepdavo nedidelius paplotėlius, vadinamus „pliazais“. Kiekvienas jų primindavo pavasario darbus, būdavo vis kitoks – plūgo, akėčių ar arkliuko formos. Šventiniams pietums iš bulvinių tarkių ant kopūsto lapo duonkepėje kepdavo šaltanosius. Juos dar paskanindavo sutrintomis grūstuvėje aguonomis ar kanapėmis. Kitados šaltanosius kepdavo iš grikinių miltų; apskritai tai būdavęs apeiginis valgis, skirtas gyvųjų ir vėlių vaišėms. Aukštaičiai užraugdavo „degtienę“ iš ruginių miltų salyklo; skanu valgyti su bulvėmis. Senovišku ritualu dvelkteli toks XX a. pradžioje užrašytas pasakojimas: „Pusiaugavio dieną, skambinant dvyliktai, reik susikapot medžių, papjauti vištą, nupašioti ir išsivirti – nebus grieko.“
Dzūkai šią šventę vadino Krykštais, nes tądien vaikams būdavo daug džiaugsmo, žaidimų, krykštavimo. Merginos per Krykštus darydavo sau tokią pramogą: per rastą ar kokį kelmą permesdavo storą lentą ir supdavosi ant jos dviese atsistoję. Vadindavo tai „šokti lenton“. Sakydavo, kad nuo tokio supimosi linai aukšti ir kasos gražios augsią.
Dar jaunimas tikėdavo, kad per Krykštus miške įvykstąs stebuklas – rausvais žiedais apsipiląs vienas iš lazdyno krūmų. Lygiai dvyliktą valandą dienos, ir tik labai trumpam. Greit žiedai pajuoduoja ir nubyra. Kas tokią grožybę suspėja nusiraškyti, tam visi norai pildosi. Patikusią mergaitę galima prisivilioti, jei pavyktų stebuklingo lazdyno žiedą nemačiom užmesti jai kur už drabužių. Turėsi paparčio žiedą – būsi turtingas, turėsi lazdyno – būsi laimingas!
Komentaras skambėjo per LRT Radiją.
