Etnologė, tautos savasties sergėtoja Gražina Kadžytė teigia, kad tarp istorikų nėra sutarta, ar iš tikrųjų buvo tokia deivė Milda, ar ne, nes nėra apie tai tikslių duomenų. „Bet gerai, kad jaunimas moka gražiai švęsti“, – sako G.Kadžytė apie lietuviškąją meilės dieną. Paklausta, kodėl tuomet gegužės tryliktoji pavadinta lietuvių meilės diena, etnologė šypsosi: „Žmonės kūrybingi. Maža kas kaip ką mano, bet gerai, kad žmonės kuria ir vietoj svetimų skolintų dalykų bando ką nors savo daryti.“ G.Kadžytės teigimu, tokia diena Lietuvoje atsirado neseniai.
Kaip ten bebūtų, manoma, kad lietuviams įsimylėjėliams gegužės 13-oji – pati tinkamiausia diena savo jausmams išreikšti.
Mildos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente. Jame nurodoma upė Milda. Varėnos krašte, netoli Perlojos iš ašarinio ežero išteka upeliukas Midlupis. Galbūt jis galėjo būti ta upė Milda. Legendose pasakojama, kad tose vietose mėgo vaikščioti galbūt kunigaikštytė, o galbūt dievaitė Milda.
Istorikė Pranė Dundulienė savo rašytiniuose darbuose minėjo, kad 1840 m. Gedimino kalno požemyje rasta 7,5 cm aukščio žalvarinė statulėlė buvo meilės deivės Mildos. Dar anksčiau – 1782 metais Kaune, kunigo Pranckevičiaus sienoje, buvo rasta panaši statulėlė – nuogos moters su gėlių puokšte rankoje. Istorikė padarė prielaidą, kad Kaune kadaise buvo dvi deivės Mildos šventyklos – dabartiniame Aleksote bei Nemuno ir Neries santakoje, o viena – Vilniuje, ant dabartinio Trijų kryžių kalno.
