Straipsnis BBC skaitytojams iš Jungtinės Karalystės ir viso pasaulio pristato tiek Lietuvos istoriją, tiek lietuvių kalbos ir kultūros išskirtinius bruožus – tarp jų ir ypatingą meilę žalčiams ir bitėms. Portalas 15min pateikia BBC pasirodžiusio straipsnio vertimą.
„Lietuvių kalboje, labiausiai archajiškoje iš visų indeoeuropiečių kalbų, gausu nuorodų į bites.
Sausio viduryje mažas Šventosios miestelis šiaurės vakarų Lietuvos pajūryje atrodo kaip filmavimo aikštelė. Restoranai, parduotuvės ir atostogautojų pramogų vietos, išsijungusios šviesas, tyliai ilsisi, laukdamos pavasario. Tai, ko ieškojau, radau miestelio pakraštyje, netoli ledo sukaustytų Šventosios upės krantų ir Baltijos jūros: Žemaičių alką, šventvietę, pastatytą lietuvių neopagonių organizacijos „Romuva“.
Ant mažos kalvos stovi dvylika aukštų, plonų, siaurėjančių medinių figūrų. Jos išpuoštos kukliais, bet iliustratyviais ornamentais. Ant dviejų iš jų galima rasti nedidelius riestus ragus, ant trečios viršūnės yra rutulys, skleidžiantis metalinius spindulius. Ant dar vienos nėra nieko, tik paprastas aštuonkampis. Šios figūros pamate yra išskaptuotas žodis „Austėja“. Žemiau jo galima išvysti ir vieną anglišką žodį – „bees“ (angliškai „bees“ reiškia „bitės“ , – 15min).
Tai nebuvo pirmas kartas Lietuvoje, kai aš išvydau minint bites. Per ankstesnius apsilankymus čia mano lietuviai draugai pasakojo, kad bitės yra svarbios jų kultūrai.
Lietuviai, kalbėdami apie kartu gyvenančias bites, nenaudoja žodžio „kolonija“, kaip anglakalbiai. Vietoje to jie naudoja žodį „šeima“ – tą patį žodį, kaip ir apibūdinti žmonių šeimai. Lietuvių kalboje yra skirtingi žodžiai apibūdinti mirčiai, priklausomai nuo to, ar kalbama apie žmogaus, ar apie gyvūno mirtį. Ir bitės – būtent bitės – yra vienintelis gyvūnas, kalbant apie kurio mirtį naudojamas tas pats žodis, kaip ir kalbant apie žmogaus mirtį.
Jei susirasite naują draugą Lietuvoje ir norėsite jam parodyti, kaip vertinate jo draugystę, galite pamaloninti jį pavadindami „bičiuliu“ – žodžiu, kuris šiek tiek panašus į anglišką žodį „mate“. Šis žodis kilo iš žodžio „bitė“. Atrodo, kad lietuviams bitė yra kaip geras draugas, o geras draugas yra kaip bitė.
Atrodo, kad lietuviams bitė yra kaip geras draugas, o geras draugas yra kaip bitė.
Pamatęs šventvietę Šventojoje ėmiau stebėtis: ar visas nuorodas į bites lietuvių kalboje galima paaiškinti tuo, kad senovės lietuviai garbino bites per savo pagoniškus ritualus?
Lietuviška pagonybė pasižymi gilia istorija. Tiesą sakant, Lietuva buvo paskutinė pagoniška valstybė Europoje. Praėjus beveik tūkstančiui metų nuo tada, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija ir pradėjo sklisti po Europą, lietuviai vis dar atlikdavo savo senuosius animistinius ritualus ir garbino savo dievus šventosiose giraitėse. 12 amžiuje teritorija, kur dabar įsikūrusios Estija ir Latvija, buvo kryžiuočių užkariauta ir jėga atversta į krikščionybę, bet lietuviai sėkmingai atsilaikė nuo jų antpuolių. Galiausiai valstybė atsisakė pagonybės savomis sąlygomis: didysis kunigaikštis Jogaila 1386 m. apsikrikštijo tam, kad galėtų vesti Lenkijos karalienę.
Suprantama, kad ir dabartiniai lietuviai žavisi senąja pagoniška savo šalies istorija – ir ne tik jie. Bet problemų kelia tai, kad yra labai mažai pirminių šaltinių, kurie galėtų atskleisti, kuo tikėjo lietuviai iki pasirodant krikščionybei. Mes žinome, kad audros dievas Perkūnas buvo labai svarbus, nes jo vardas nuolat minimas tautosakoje ir dainose, bet daug informacijos apie lietuvių dievus yra paremta spėjimais. Vis dėlto lietuvių kalba suteikia gal ir ne įrodymų, bet užuominų, padedančių užpildyti spragas apie šalies praeitį.
Kaune, antrajame pagal dydį Lietuvos mieste, aš bendravau su Dalia Senvaityte, kultūrinės antropologijos profesore Vytauto Didžiojo universitete. Ji į mano lietuvių kaip bičių garbintojų teoriją žiūrėjo skeptiškai, informuodama mane, kad galbūt ir egzistavo lietuvių bičių deivė, vardu Austėja, bet jos egzistavimą liudija tik vienas šaltinis: 16 amžiaus knyga apie tradicinius lietuvių tikėjimus, parašyta lenkų istoriko.
Jos teigimu, labiau tikėtina, kad su bitėmis susiję terminai atspindi bičių reikšmę viduramžių Lietuvoje. Ji man paaiškino, kad bičių laikymas „buvo reguliuojamas bendruomenės taisyklių, taip pat ir specialių formalių įstatymų“. Medus ir bičių vaškas, sakė ji man, buvo tarp pagrindinių Lietuvos eksporto prekių, ir jų gamyba buvo griežtai kontroliuojama.
Bet faktas, kad šie su bitėmis susiję žodžiai lietuvių kalboje išliko šimtus metų, atskleidžia kai ką gana įdomaus apie lietuvių kalbą: kaip teigia žurnalas „Lithuanian Quarterly Journal of Arts and Sciences“ (greičiausiai autorius turi galvoje anglų kalba JAV leidžiamą mokslinį žurnalą „Lituanus“ , – 15min), lietuvių kalba yra labiausiai archajiška iš visų išlikusių indoeuropiečių kalbų. Nors jos gramatika, žodynas ir būdingi garsai bėgant laikui keitėsi, tai vyko labai lėtai. Todėl lietuvių kalbą nuolat pasitelkia mokslininkai, kurie bando atkurti protoindoeuropiečių kalbą – kalbą, kuria žmonės kalbėjo prieš 4–5 tūkstančius metų ir kuri buvo tokių skirtingų kalbų kaip anglų kalba, armėnų kalba, bengalų kalba ir italų kalba pirmtakė.
Visos šios kalbos yra susijusios, bet pamažu įvykę pokyčiai tarime jas atskyrė vieną nuo kitos. Tik kalbų ekspertai įžvelgia ryšį tarp anglų kalbos žodžio „five“ ir prancūziško „cinq“, ir tarp žodžio, kurį, manoma, vartojo protoindoeuropiečiai, tai yra „pénkʷe“. Vis dėlto daug lengviau įžvelgti ryšį tarp šio žodžio ir latviško žodžio „pieci“ – arba lietuviško žodžio „penki“.
Dėl to žymus prancūzų lingvistas Antoine'as Meillet kartą pareiškė, kad „tas, kuris nori išgirsti, kaip kalbėjo indoeuropiečiai, turi atvykti ir pasiklausyti lietuvių valstiečio“.
Sąsajų galima rasti ir su kitomis senosiomis kalbomis, net tomis, kurios geografiškai yra labai atskirtos. Pavyzdžiui, lietuviškas žodis „pilis“, apibūdinantis tvirtovę, labai skiriasi nuo žodžio, kurį naudoja lietuvių kaimynai, kurie nėra baltai, tačiau jis panašus į senovės graikų žodį „polis“. Be to, lietuvių kalba taip pat yra laikoma artimiausia sanskritui europiečių kalba. Sanskritas – tai seniausia rašytinė indoeuropiečių kalba, vis dar naudojama hinduistų apeigose.
Tai leidžia atsirasti teiginiams, kad indų kultūra ir senoji baltų kultūra yra panašios. Mano lietuvis draugas Dovilas Bukauskas papasakojo man apie vietinių pagonių organizuotą renginį, kuriame jis dalyvavo. Jis prasidėjo nuo žalčio – švento gyvūno pagal baltų tradicijas – pagarbinimo ir baigėsi hinduistiška skanduote.
Pasiteiravau D.Senvaitytės apie žodį „gyvatė“ ir apie tai, kad jis dalijasi šaknimi su žodžiu „gyvybė“. Žaltys, kuris yra tam tikra gyvatė, ilgai Lietuvoje buvo laikomas šventu gyvūnu, garbinamas kaip vaisingumo ir laimės simbolis. Tai susiję su jo sugebėjimu nusimesti seną odą. Sutapimas? Galbūt, bet D.Senvaitytė teigia, kad turbūt ne.
Lietuvių kalba taip pat leido išsaugoti kitokias tradicijas. Po to, kai kunigaikštis Jogaila 1386 m. tapo Lenkijos karaliumi, lietuvių diduomenė perėmė ne tik katalikybę, bet ir lenkų kalbą. Valstiečiai lietuviai krikščionybę parėmė daug lėčiau – viena pagrindinių priežasčių buvo tai, kad religinės apeigos beveik visada vyko lenkų ar lotynų kalbomis. Netgi tada, kai krikščionybė įsitvirtino, lietuviai neskubėjo atsisakyti animistinių tradicijų. Praėjus šimtams metų nuo tada, kai Lietuva oficialiai tapo krikščioniška, keliautojai po lietuviškus kaimus pasakojo, kad žmonės palieka pieno dubenėlius žalčiams. Taip jie tikisi, kad šios gyvatės bus draugiškos bendruomenei ir atneš sėkmę.
Praėjus šimtams metų nuo tada, kai Lietuva oficialiai tapo krikščioniška, keliautojai po lietuviškus kaimus pasakojo, kad žmonės palieka pieno dubenėlius žalčiams.
Bitės ir bičių produktai irgi išliko svarbūs, ypač liaudies medicinoje, nes tikėta jų gydomosiomis galiomis. Bičių nuodai naudoti gydant angies įgėlimus, o epilepsiją gydyti rekomenduota maišant vandenį su virtomis mirusiomis bitėmis. Bet, žinoma, tik tuo atveju, jei bitės mirė sava mirtimi.
Bet lietuvių kalba jau skamba ne tik kaimuose. Pastarasis šimtmetis buvo audringas – lietuviai patyrė karus, industrializaciją ir politinius pokyčius, o visuose didžiuosiuose šalies miestuose dabar dauguma gyventojų šneka lietuviškai. Po įstojimo į ES 2004 m. šalis tampa vis labiau integruota į Europą ir pasaulinę rinką. Todėl daugėja ir iš anglų kalbos kilusių žodžių, tokių kaip „alternatyvus“ ar „prioritetas“.
Žinant sunkią Lietuvos istoriją, atrodo nuostabu, kad lietuvių kalba išliko iki dabar. 14 amžiuje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė siekė netgi Juodąją jūrą, bet nuo tada šalis ne kartą buvo apskritai pradingusi iš žemėlapio.
Teigti, kad lietuvių kalba leidžia atskleisti kai kurias šalies istorijos paslaptis, ypač iš pagoniškojo jos laikotarpio, kuris mane taip domina, būtų per daug paprasta. Bet lietuvių kalba yra šiek tiek panaši į gintarą, kuriuo prie rytinių Baltijos jūros krantų gyvenę žmonės prekiavo nuo seniausių laikų – kaip ir gintaras, ji išsaugo tai, ko bėgant laikui nebelieka beveik niekur kitur.
Nesvarbu, ar senovės lietuviai Austėją išties garbino, ar ne – ji vis tiek svarbi dabartinėje Lietuvoje. Austėja kasmet patenka tarp dešimties populiariausių lietuviškų mergaičių vardų. Atrodo, kad nepaisant neišvengiamo kultūrinio ir lingvistinio vystymosi, Lietuvoje bitės bus gerbiamos visada.“
