Natalija Bernatovič neįgaliai dukrai gydyti prašė žmonių pagalbos. Moteris pasakoja, kad šeimoje gimus neįgaliam vaikui, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
„Kabiniesi už kažko, kad vaikas pradėtų girdėti, nes mergaitė gimė neišnešiota, 23 savaičių, ir ausytėje nesivystė klausos nervas. Reikėjo padaryti visus tyrimus, kad įstatytume pirmą klausos implantą. Mums labai padėjo „Bėdų turgus“, nes surinko pinigėlius ir padarėme tą operaciją“, – prisimena N.Bernatovič.
Mergaitei operacija atlikta, kai jai buvo dveji su puse metų, iki tol ji negirdėjo. „Po operacijos ji pradėjo girdėti, po truputį važinėjome į užsiėmimus, ji pradėjo kalbėti, vystytis“, – sako moteris. Dabar mergaitė viską supranta ir puikai kalba, jai – 10 metų.
„Kai vaikas pradėjo girdėti, važinėjome pas gydytojus, jie sakė, kad yra galimybė įstatyti antrą klausos implantą, tačiau tai daug kainuoja. Prašėme ligonių kasų, tačiau reikėjo primokėti 10 000 litų. Tai mūsų šeimai buvo dideli pinigai, ėjau per kaimynus ir surinkau tuos pinigus, padarėme antrą operaciją“, – pasakoja dešimtmetės mama.
Šeima gyvena nedideliame Valčiūnų kaime, kur yra maždaug dešimt penkiaaukščių namų. Padėjo ir gretimo Juodšilių kaimo gyventojai. „Be to, mergaitė turi problemų su rega bei cerebrinį paralyžių, simptominę generalizuotą epilepsiją, akmenligę. Turime labai daug ligų“, – sako pašnekovė.
Šeima per mėnesį verčiasi iš 720 eurų, kuriuos uždirba vyras, nes moteris slaugo sergančią dukrą. Tačiau socialinė parama šeimai nepriklauso, nes kiekvienam šeimos nariui tenkanti suma – per didelė, o į gausybę išlaidų, kurių pareikalauja mergaitės gydymas, niekas nekreipia dėmesio.
Neatsižvelgiama į išlaidas
„Maisto banko“ vadovė D.Žebrauskaitė sako, kad, jeigu šeimoje auga sergantis vaikas arba yra sergantis, neįgalus asmuo, tai ta šeima iš karto pradeda verstis labai sunkiai.
„Turime daug pavyzdžių, kai atsitikus nelaimei, vienam iš šeimos narių praradus darbingumą, šeima iš karto tampa „Maisto banko“ paramos gavėja, nes iš pradžių seka ilgas laikotarpis, kai susirgusį žmogų reikia slaugyti, reabilituoti ir taip toliau, antra – jie turi gyventi dažniausiai iš vieno asmens pajamų“, – kalba D.Žebrauskaitė.
Tačiau, jeigu kalbėtume apie paramos maistu gavėjų daugumą, D.Žebrauskaitė sako negalinti pasakyti, kad tai – neįgalius vaikus auginančios šeimos, nes šią paramą gauna žmonės, kurių pajamos vienam žmogui neviršija 154 eurų.
„Problema ta, kad mūsų valstybėje nėra atsižvelgiama į išlaidas, todėl ši šeima teisės į paramą maistu neturi, net jei jų išlaidos dėl vaiko ligos yra labai didelės. Nevyriausybinė organizacija gali prašyti paramos šeimai, nepaisant pajamų, jei yra rekomendacija, jei žinoma, jog šiam žmogui pagalba maistu yra reikalinga“, – pataria „Maisto banko“ vadovė.
Pasak jos, visuomenė „Maisto bankui“ paaukoja apie 7–8 proc. maisto, visa kita atkeliauja iš maisto prekybininkų, gamintojų ir ūkininkų.
„2016 metais „Maisto bankas“ vienokiu ar kitokiu būdu padėjo 202 tūkst. žmonių, tačiau paramos lygis – labai skirtingas“, – tikina D.Žebrauskaitė.
Pasak moters, Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra tendencija, kad prieš šventes aukojimas didėja. „Amerikoje daugelis nevyriausybinių organizacijų sako, kad ketvirtadalį savo metinio biudžeto susirenka per gruodžio mėnesį. Jaučiame, kad žmonių širdys ir piniginės atsiveria prieš šventes“, – kalba „Maisto banko“ vadovė.
Lietuviai linkę dalintis
Šiam pastebėjimui pritaria ir sociologas, tyrinėjantis žmonių elgseną, I. Zokas. „Lietuviai linkę dalintis. Mūsų tyrimai patvirtina, kad 50 proc. gyventojų dažniau ar rečiau aukoja, o dažniausiai tai daro prieš didžiąsias šventes. Aukojimas pas mus yra proginis. Žmonės galėtų aukoti dažniau, tačiau yra nusistovėję tokie įpročiai“, – tvirtina sociologas.
Pasak jo, tarp nuogąstavimų, dėl ko žmonės neaukoja arba nenori aukoti, esama ir nežinojimo, kur nukeliauja suaukoti pinigai, trūksta pasitikėjimo tiek valstybe, tiek pačia sistema.
Tuo tarpu Andrius Milinavičius įsitikinęs, kad reikia spręsti problemas, o ne aukoti. „Jeigu duodi dažnai ir daug, tai tiesiog tampa norma ir prie to priprantama. Norėčiau tikėti, kad turime valstybines institucijas, kurios gali kažką padaryti“, – svarsto vyras.
„Maisto banko“ vadovės žodžiais, žmonių nuostatos keičiasi, o aukojimas – ne tik nuostata, bet jau – ir realūs rezultatai.
„Kai pradėjome organizuoti „Maisto banko“ akcijas 2003 metais, tikrai labai ryški buvo tendencija, kad labiausiai prisidėdavo tie, kurie turi mažas pajamas: močiutės su kruopų pakeliu, studentai. Tačiau per tuos 15 metų viskas labai stipriai pasikeitė, didžiausi aukotojai dabar yra šeimos su vaikais arba jaunos poros. Ta taisyklė, kad sotus alkano neužjaučia, Lietuvoje jau nebegalioja“, – pastebi D. Žebrauskaitė.
