Pagal majų „ilgojo skaičiavimo“ kalendorių, šių metų gruodžio 21-ąją baigsis viena iš epochų, kurios trukmė – daugiau nei 5 tūkst. metų. Kai kurie tai laiko pasaulio pabaigos pranašyste, tačiau kiti – tik įsimintina data, kurią ruošiamasi iškilmingai sutikti Meksikoje ir Centrinėje Amerikoje, kur kadaise gyvavo ši civilizacija.
Tikimasi, kad milijonai turistų penktadienį šią proga švęs, stebėdami fejerverkus, klausydamiesi koncertų ir dalyvaudami kituose renginiuose, organizuojamuose daugiau nei trijose dešimtyse buvusių senovės majų gyvenviečių.
„Majų kalendorius ne vien skaičiuoja sekundes, minutes ir valandas“, – Gvatemalos antropologas Alvaro Popas, Jungtinių Tautų (JT) Nuolatinio forumo čiabuvių reikalams (UNPFII), sakė naujienų agentūrai AFP.
Šis kalendorius taip yra modelis, atvaizduojantis „dangaus kūnų judėjimą, ir kaip jis cikliškai veikia -žmonių gyvenimą“, aiškino mokslininkas.
Pasak jo, naudodamasi sukauptomis žiniomis ši senovės civilizacija siejo dangaus šviesulių judėjimą su potvynių ir augalų augimo ciklais, taip pat pranašaudavo žmogaus likimą.
Tačiau, ko gera, svarbiausias majų palikimas yra patys žmonės – apie 7 mln. etninių majų palikuonių tebegyvena Centrinėje Amerikoje, daugiausiai Gvatemaloje ir Meksikoje.
Tačiau senovės majų civilizacijos, labiausiai klestėjusios 250-900 mūsų eros metais, palikimas neapsiriboja astronomijos žiniomis – jis apima visas sritis, padedant architektūra, baigiant tekstile ir maistu.
Majai pirmieji pradėjo auginti kukurūzus – prieš maždaug 3 000 metų. Šie kultūriniai augalai tebėra pagrindinis komponentas šio regiono virtuvėje.
Majai taip pat buvo vieni iš pirmųjų, pradėjusių naudoti ir auginti kakavą. Pasak kai kurių ekspertų, jie taip pat sugalvojo kramtyti čiklį – į gumą panašius Centrinės Amerikos atogrąžose augančių visžalių medžių syvus, tapusius kramtomosios gumos pirmtakais.
Senovės majai ir jų palikuonys, ypač dabartinėje Gvatemaloje, garsėja daugiaspalviais audiniais, kurie „yra gražiausia ir labiausiai sukrečianti gyvenimo išraiška šiame žemyne ir pasaulyje“, teigia A.Popas.
Kiek žinoma, majų civilizacija taip pat buvo vienintelė ikikolumbinėje Amerikoje, sukūrusi gerai išvystytą raštą.
Per savo istoriją įvairiuose regionuose gyvenę majai vartojo iš viso 36 kalbas. Daugelis jų, pasižyminčių sudėtinga gramatika, tebevartojamos čiabuvių bendruomenėse.
Majų šventoji knyga „Popol Vuh“ yra akivaizdžiausias šio turtingo lingvistinio paveldo pavyzdys. Šioje mitologijos knygoje pasakojama apie pasaulio sukūrimą, ypatingą dėmesį skiriant kičių tautai – vienai iš daugelio majų etninių grupių.
Pasak Kosta Rikos antropologės Anos Cecilios Arias, majų architektai, statę įspūdingas piramides, ir jų palikuoniai taip pat pasiekė svarbių laimėjimų, atsispindinčių šio regiono bažnyčių architektūroje.
Mūsų dienomis didžiųjų miestų ir pagrindinių religijos centrų griuvėsiai, tokie kaip Čičen Ica, esanti Jukatano pusiasialyje Meksikoje, Tikalis Gvatemaloje, Kopanas Hondūre ir Tasumalis Salvadore, yra puikūs majų architektūros gebėjimų pavyzdžiai.
Tačiau, ko gera, svarbiausias majų palikimas yra patys žmonės – apie 7 mln. etninių majų palikuonių tebegyvena Centrinėje Amerikoje, daugiausiai Gvatemaloje ir Meksikoje.
Dauguma jų stengiasi išlaikyti papročius ir tradicijas, paveldėtas iš garsiųjų protėvių, nors daugelis šių indėnų gyvena skurde ir patiria atskirtį visuomenėje.
