Apie tai, kaip yra užtikrinimas saugumas masiniuose renginiuose, kaip elgtis nelaimės atveju ir apsaugos darbuotojų darbo užkulisius pasakoja 7-erius metus apsaugininku dirbantis Antanas Jurgelėnas.
– Papasakokite, kokia yra įprastinė saugumo užtikrinimo tvarka renginių metu?
– Viena iš atsakingiausių mūsų darbo dalių – žmonių patikra prie įėjimo. Prieš visus renginius tikriname kiekvieną lankytoją – nesvarbu ar vyrą, ar moterį, ar keistai, ar ramiai besielgiantį. Apžiūrime įeinančiųjų į areną rankines, kuprines, krepšius – tai pirmasis saugumo užtikrinimo etapas.
Renginių metu visoje arenoje nuolat budi kelios dešimtys apsaugininkų, dalis atsakingų žmonių visą teritoriją ar pavienius, įtarimą sukėlusius lankytojus stebi per vaizdo kameras.
– Į kokius žmones apsaugos darbuotojai paprastai atkreipia dėmesį? Kaip atrodo įtartinas žmogus?
Man įtartini yra visi žmonės. Toks mano darbas – į kiekvieną žiūrėti kaip į galimą grėsmę.
Man įtartini yra visi žmonės. Toks mano darbas – į kiekvieną žiūrėti kaip į galimą grėsmę. Niekada negali žinoti, ką mąsto ramiai stovintis žmogus. Paprastai išpuolį planuojantys žmonės stengiasi į save atkreipti kuo mažiau dėmesio, susilieti su minia ir niekam nesukelti įtarimo. Tie lankytojai, kurie daug rėkia ar draskosi, atvirkščiai – man yra mažiausiai baisūs. Iš patirties žinau, kad jie tiek ir tesugeba. Čia panašiai, kaip su šunimis – garsiai loja, bet nekanda.
– O kaip paprastai stengiatės susitvarkyti su tokiais triukšmą keliančiais renginių svečiais?
– Esame geranoriški, todėl pirmiausia bandome susitarti gražiuoju. Iš pradžių žmogų įspėjame, stengiamės su juo pasišnekėti ir išsiaiškinti taikiai. Jeigu tai nepadeda, imamės griežtesnių priemonių – išvedam iš renginio. Blogiausiu atveju tenka kviesti pareigūnus. Tiesa, paskutiniu metu tą darome vis rečiau. Žmonės supranta, kur ateina ir stengiasi elgtis kultūringai.
– Ar turite patarimų, kaip reikėtų elgtis nutikus tokiai nelaimei?
Kiekvienai situacijai gali būti atskiros instrukcijos. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių – ar įvyko gaisras, ar sprogimas, ar tai atvira ar uždara erdvė, kurioje teritorijos vietoje stovi pats žmogus.
Vieną patarimą tikrai turiu – stengtis išstovėti ant kojų ir padėti nuo žemės atsikelti esantiems šalia.
Tokiais momentais svarbu neprarasti blaivaus proto ir nepasiduoti panikai. Labai lengva nepamąsčius padaryti kvailą sprendimą, kuris pavojingoje situacijoje tau gali pakenkti, o ne padėti. Nelaimės atveju labai svarbu laikytis personalo nurodymų, juk jie – profesionalai, specialiai ruošti tokioms situacijoms.
Tačiau vieną patarimą tikrai turiu – stengtis išstovėti ant kojų ir padėti nuo žemės atsikelti esantiems šalia. Panikuojanti minia yra baisus dalykas. Žmonės nežiūri po kojomis ir visais būdais stengiasi ištrūkti iš nelaimės vietos. Tokiais momentais jiems pasidaro nesvarbu ant ko gali užlipti ar užkliūti, kas voliojasi po kojomis. Pasaulyje yra buvęs ne vienas kartas, kai nuo sprogimo ar gaisro žmonės nenukenčia, tačiau dešimtys ir net šimtai būna sutrypti išsigandusios minios. Tad svarbiausia – išlikti ant kojų.
– Tikriausiai yra tekę lankytis ir užsienyje vykstančiuose renginiuose. Ar yra skirtumas tarp užsienio ir Lietuvos renginių publikos?
– Dabar skirtumų nebematau, tačiau anksčiau lietuviai alkoholio vartodavo tikrai daugiau, todėl ir lankytojų elgesys dažnai būdavo neadekvatus ar net agresyvus. Dabar jau to nebėra, žmonės į renginius dažniausiai eina kultūringai praleisti laiko.
Žinoma, koncertas koncertui nelygus, kaip ir publika – publikai. Vien tik mūsų šalyje galėtume rasti visiškai skirtingai „kultūrą“ suprantančių žmonių, tačiau kartais mūsų galvose susidaryti stereotipai gali ir gerokai nustebinti.
– Ar dažnai nepatenkinti lankytojai „atleidžia jus iš darbo“?
– „Iš darbo atleistas“ buvau tikrai daug kartų. Anksčiau vos ne per kiekvieną didesnį renginį atsirasdavo toks atleidėjas, tačiau dabar tokių atvejų pasitaiko mažiau.
