Independent.co.uk, remdamiesi JAV rašytojo Williamo Poundstono sausį pasirodysiančia knyga “Neįkainojama: sąžiningos vertės mitas (ir kaip tuo pasinaudoti)” (“Priceless: The Myth of Fair Value (and How to Take Advantage of It)”) teigia, kad visa paslaptis slypi maisto pateikime – t.y. kaip jis atrodo meniu. Esą meniu naudojama visa eilė psichologinių triukų, kuriuos įsisamoninę nepermokėtumėm už vakarienę su draugais.
„Kabinantis“ patiekalas
Pasak W.Poundstono, vos atsivertę meniu žmonės pirmiausiai pažvelgia į viršutinį dešinįjį kampą. Žinodami tokias tenencijas, šioje vietoje maitinimo įstaigos savininkai čia patalpina kokį nors prabangų patiekalą – pavyzdžiui, jūros gėrybių rinkinį.
Tai daroma ne vien tam, kad pavyktų šį patiekalą parduoti – svarbiausia šios pozicijos užduotis duoti signalą klientui, kokios yra šios įstaigos kainos. Pavyzdžiui, pamačius brangiai kainuojantį užkandį dešiniajame kampe, pervertus meniu ir radus kepsnį už keliasdešimt litų, jis neatrodys pervertintas. Dažnai šalia pirmosios pozicijos patiekalo įrašomas koks nors žymiai pigesnis – kad atrodytų kaip dėmesio vertas pasiūlymas.
Sunkina kainų palyginimą
Taip pat žmonių dėmesys atkreipiamas patiekalų nuotraukomis – žymiai daugiau tikimybės, kad bus užsakytas patiekalas, šalia kurio aprašymo yra ir nuotrauka. Paprastai rėmeliais išskiriami populiariausi ir pelningiausi patiekalai. Pasak autoriaus, restoranai vengia iš eilės stulpeliu surašyti visus savo siūlomus patiekalus, nes taip klientui tampa labai lengva palyginti kainas ir užsisakyti pigiausią variantą. Taip pat vengiama punktyrinės linijos tarp patiekalo pavadinimo ir kainos, nes tai dar labiau palengvina lyginimą.
Vadinamoji kompleksinė kaina (pvz. dienos pietų ar greito maisto restorano mėsainių komplekso) yra tam, kad pirkėjui būtų sunkiau susigaudyti, kiek ir už ką jis moka. “Jei už porą geldelių tau reikia mokėti 30 svarų, yra nesunku išsiaiškinti, kad tave bando apgauti. Tačiau jei tuos pačius 30 svarų moki už dvi geldeles, daržoves ir dar ką nors, tai jau darosi sunkiau“, – aiškina W.Poundstonas.
Ne visada pigiau yra taupiau
Pasak jo, vienas brangiausių pasiūlymų yra porcijos dviems, nors daugelis ir galvoja, kad tai visai neblogas pasirinkimas. „Tau reikia kainą dalinti iš dviejų, tada dar palyginti su kitomis. Ir tuo pat metu palaikyti pašnekesį su žmonėmis, kartu atėjusiais pavalgyti. Būtent dėl pastarosios priežasties, paprastai nesivarginama tais skaičiavimais ir nekreipiamas dėmesys į tai, už ką mokama“, – teigia W.Poundstonas.
Dar viena „apgavystė“ – skirtingo dydžio porcijos. Paprastai žmonės renkasi mažesnę ir pigiau kainuojančią porciją, kad sutaupytų pinigų. Tačiau dažnai ši porcija būna dvigubai mažesnė už normalią. „Tačiau jei manai, kad maisto buvo per mažai, skųstis negali, nes pats taip pasirinkai. Todėl žmonės tokiu atveju užsisako dar vieną porciją, taip už maistą mokėdami dvigubai. Tai yra vienas iš „herbas – aš laimiu, skaičius – tu pralaimi“ scenarijų“, – įsitikinęs autorius.
