VDU Istorijos katedros asistentas, universiteto doktorantas Domas Boguševičius sutiko pasidalinti mintimis apie konkursą, istorijos žinių sklaidą mokykloje ir Kauno istorinį išskirtinumą.
– Kaip kilo mintis surengti šią olimpiadą? Ko siekiate šiuo renginiu?
– Olimpiados sumanymas gimė VDU Kauno istorijos centre aptariant universiteto mokslininkų įdirbį kaunistikos srityje. Nuo 1997 m. universiteto pastangomis rengiamos Kauno istorijos konferencijos (šį pavasarį įvyks jau septynioliktoji), o nuo 1998 m. leidžiamas „Kauno istorijos metraštis“ (šiemet išeis 13 tomas). Tradiciniai universiteto renginiai sulaukia gausaus būrio mokslininkų ir kaunistikos entuziastų, tačiau šiemet sumanėme įgyvendinti iniciatyvą skleisti kaunistikos pasiekimus mokykloje. Juolab kad 5–6 klasių ugdymo programose numatyta skirti laiko lokalinės istorijos mokymuisi. Kauno istorijos centro kolektyvas vadovaujasi nuostata, kad didėjant moksleivių žinių bagažui ir istorijos supratimui, verta sugrįžti prie lokalinės istorijos ir vyresnėse klasėse.
Kauno istorijos olimpiada siekiame skatinti visuomenės susidomėjimą Kauno istorija, populiarinti VDU mokslininkų ir jų partnerių įdirbį kaunistikos srityje. Drauge norime prisidėti prie gabių vaikų atpažinimo ir skatinimo sistemos Kaune kūrimo, mokytojų kvalifikacijos tobulinimo.
– Ką manote apie istorijos žinių sklaidą mokykloje – ar jų pakanka?
– Pamatinių istorijos žinių, suteikiamų mokykloje, tikrai pakanka. Ir mokytojų įdėtos pastangos čia iš tiesų nepaprastai reikšmingos. Tik dažnai patys mokytojai yra linkę nuvertinti savo pasiekimus. Ką reiškia vien 200 Kauno olimpiadoje pasiryžusių dalyvauti mokinių ir 75 juos rengiančių mokytojų aktyvumas!
Problema laikyčiau tai, kad istorijos žinių perteikimo formos stokoja įvairovės. Deja, mūsų istorijos olimpiados ir konkursai dažnai tėra istorijos egzamino kopija. Šioje srityje man imponuoja mūsų kaimynai lenkai, kurių rengiamose istorijos olimpiadose moksleiviai turi rašyti istorinius rašinius ir viešoje kalboje aiškinti savo istorijos supratimą. Kol kas susidaro įspūdis, kad teksto kūrimas šiuo metu tampa išimtinai filologų prievole, o viešasis kalbėjimas – mokyklinių debatų dalyvių, būsimųjų politikų ir teisininkų, interesu. Labai gaila, kad istorija, kaip humanitarinė disciplina, palikta šių mokymosi formų „užribyje“.
Kita problema – palyginti vangūs dalykiniai ryšiai tarp aukštųjų ir bendrojo lavinimo mokyklų, lėta naujausių mokslinių koncepcijų sklaida mokyklose. Džiugu, kad pastaruoju metu aukštosios mokyklos, o tarp jų ir VDU, nemenkai prisideda prie šių problemų įveikimo. Viliuosi, kad viena iš tokių poveikio priemonių taps ir VDU pradėta rengti Kauno istorijos olimpiada.
– Kiek pamokose turėtų būti Kauno istorijos, pvz., lyginant su Vilniumi ar kitais miestais?
– Pamokose Kauno istorijai turėtų būti skiriama tiek dėmesio, kiek susitarta bendrosiose ugdymo programose. Tačiau turime sutikti, kad miesto ir regiono istorijos išmanymas yra save gerbiančio kauniečio teisė ir galimybė, įprasminanti ir paaiškinanti žmogaus santykį su miestu ir jo gyventojais, savo vietą globalesniuose istoriniuose procesuose. Todėl Kaunas nusipelno nuolatinio dėmesio ir per visą mokymosi mokykloje laiką, ir baigus mokyklą.
– Koks Kauno istorijos laikotarpis, Jūsų nuomone, buvo reikšmingiausias – apie kurį svarbiausia žinoti Lietuvos moksleiviams?
– Manyčiau, kad moksleiviams derėtų išmanyti „Laikinosios sostinės“ laikotarpį. Visų pirma, šis miesto istorijos laikmetis glaudžiai susijęs su visos Lietuvos valstybingumo istorija, o drauge didele dalimi prisidėjo prie šių dienų kauniečių tapatybės formavimosi. Matome, kad šių dienų Kaune tebegajūs kai kurie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais susiformavę kauniečių įvaizdžiai.
– O koks laikotarpis artimiausias Jums?
– Man mieliausias XVIII–XIX a. Kauno istorijos laikotarpis. Taip tikriausiai yra todėl, kad jis sutampa su mano mokslinių interesų chronologinėmis ribomis. O ir pačiam, kad ir nežymiai, bet visgi teko prisidėti prie šio laikotarpio pažinimo.
– Kaip vertinate VDU tęstinį leidinį „Kauno istorijos metraštis“ – ar jaučiamas augantis visuomenės ir mokslininkų dėmesys Kauno istorijai?
– Džiugu, kad Kaunas turi tokį leidinį, kurio leidyba atspindi susiformavusią miesto istorijos tyrimų ir jų rezultatų publikavimo tradiciją. Antai „Vilniaus istorijos metraščio“ teišėjo vienas tomas (2007 m.). Dėmesys „Kauno istorijos metraščiui“, be abejo, susijęs su Kauno istorijos konferencijų populiarumu.
Malonu žinoti, kad mokslininkų ir visuomenės susidomėjimas Kauno istorijos konferencijomis didėja: jose sulaukiama ne tik Kauno istorija besidominčių entuziastingų klausytojų, bet ir solidžiu įdirbiu išsiskiriančių Lietuvos ir užsienio mokslininkų. Antai praėjusiais metais, minint Napoleono persikėlimo per Nemuną 200-ąsias metines, konferencijoje pranešimą skaitė Silezijos universiteto profesorius Dariusz Nawrot, jo straipsnis papildys ir naująjį „Kauno istorijos metraštį“.
Manyčiau, kad metraščio populiarumą lemia tai, jog jis rengiamas derinant solidžius akademinius reikalavimus publikuojamiems straipsniams ir visuomenei patrauklų tekstų stilių. Taip pat noriu tikėti, kad Kauno istorijos olimpiada prisidės prie metraščio populiarinimo platesniuose kauniečių sluoksniuose. Metraščio leidėjų svajonė – „užsiauginti“ metraščio skaitytojų ir straipsnių autorių kartą.
– Kaip manote, kuo Kauno istorija išsiskiria iš kitų Lietuvos ar Europos miestų?
– Kalbant apie Kauno istoriją, labiausiai norisi klausti ne apie jos skirtybes nuo kitų Europos miestų, bet kaip ji atspindi kauniečių ir apskritai Lietuvos miestų europeizacijos procesus, kiek Kauno miestiečių bendruomenė artima Europos miestiečiams. Lyginant Kauno ir kitų Lietuvos miestų (pvz., Vilniaus) istoriją, aišku, dera pastebėti, kad Lietuvos sostinės gyvenimą didelę dalimi veikė svarbiausiųjų politinių ir kultūrinių valstybės institucijų santalka, tuo tarpu Kaunas – miestas, kurio gyvenimo variklis buvo prekyba. Todėl Kauno istorijos pažinimas padeda gilintis ir į Lietuvos ūkio istoriją.
– Ką manote apie dvimiesčio idėją – Kauno ir Vilniaus „jungtuves“?
– Dvimiesčio idėja populiarinama argumentuojant techniniais patogumais, kurie atsivertų abiejų miestų suartėjimo atveju. Tačiau tikiu, kad sėkmingam bendrų projektų vystymui pakanka sklandžiai organizuotos partnerystės. Tam nebūtina prievartinė „santuoka“.
