Pasak senos geros tarybinės komedijos balso už kadro, „ši istorija nutiko viename iš smulkiųjų Dzūkijos teritorinių vienetų, tačiau kuriame tiksliai neminėsime, mat gali supykti kitų vienetų gyventojai“. Citatos patikslinimas turėtų būti „nutinka“... ir kartojasi kiekvienais metais. Išskyrus metus, kai gamta parodo savo nagučius ir pasiima atostogas vėlyvųjų šalnų ar ankstyvųjų sausrų pavidalu.
Pirmoji žvalgyba prieš važiuojant į Dzūkiją prasideda jau sostinėje, pavyzdžiui, Kalvarijų turguje, kur ant prekystalio atsiranda pirmosios voveraitės, tada galima drąsiai balnoti plieninį žirgą ir autis guminius batus. Dar aiškesnis vaizdelis atsiveria pakeliui į Varėną. Improvizuotuose pakelės turgeliuose galima išvysti viską, kuo tuo laiku turtingi Dzūkijos miškai. Šiuo metu populiariausios prekės – mėlynės, avietės, bruknės ir, žinoma, voveraitės, dzūkelių voveruškomis arba lepeškutėmis vadinamos. Dėl jų šiandien ir šokinėsim aplink lazdynus bei ąžuolus ir kaupsim atsargas žiemai.
Jeigu esate nepatyręs grybautojas, ar nemėgstate miesto šurmulio, į mišką neskubėkite – palaukite, kol įsidienos. Tada miškas „pietauja“ – pirmoji grybautojų banga, kuri keliasi su saule, jau ilsisi (kaip tai daroma, papasakosiu kiek vėliau). Jeigu esate vieversys ir atvykote su pirmaisiais saulės spinduliais, keliaukite drąsiai, tačiau atsiminkite, jog kai kuriuose miškuose pasijusite it „Akropolyje“ ar orientavimosi varžybose.Šiuo metu populiariausios prekės – mėlynės, avietės, bruknės ir, žinoma, voveraitės, dzūkelių voveruškomis arba lepeškutėmis vadinamos.
Pirmieji lankytojai pasirodo dar neprašvitus ir prisėdę it tie patys grybai ant kelmelių laukia, kol akys duos signalą, jog matomumas jau pakankamas. Nevengiama įsijungti ir prožektorių, mat vietiniai gyventojai grybauja ne „akių plotyje“, o lankydami sau puikiai pažįstamas vietas – tai gali būti ir atskiri kadagio krūmai ir nedideli kalniukai ar įdaubėlės, kurios kone kasdien žalią apklotą papuošia geltonais blizgučiais. Kaip kokia kaimo Birutė su gintariniais auskarais.
Taigi žvalgomės po rytinį mišką. Dažniausiai žmonės į mišką ateina grupelėmis, tačiau vos pasiekę „medžioklės plotus“ išsilaksto kiekvienas savais keliais. Kompanijose lieka tik moteriškės su mažais vaikais bei atvykėliai, bijantys pasiklysti... Na, dar vyriškosios lyties atstovai, susimetę gaiviesiems pagirių eliksyrams ir dėl to negalintys išskirti.
Būtent atvykusi iš „svetur“ (net nesvarbu – gretimo kaimo ar didmiesčio) publika ir yra labiausiai nemėgstama vietinių. Ir yra dėl ko jų nemėgti – jau tūkstantį kartų rašyta ir kalbėta apie automobilių statymą bet kur ir bet kaip, tad šio niuanso neliesiu. Nemėgstami jie ir dėl keliamo triukšmo – dažnai mobilūs telefonai tiesiog neveikia, tad ryšys tarp subjektų palaikomas tiek balsu, tiek automobilių garsiniais signalais. Nemėgstami jie ir todėl, kad radę vieną ar kelis grybus aplink juos palieka kelių metrų spindulio skersmens sudarkytą samanų plotą. Be to, jie išverčia krūvas šiukšlių bei teritorijos žymeklius. Kartais nepagailima net apatinio trikotažo ar kojinių vien tam, kad kitą kartą būtų lengviau rasti „tą pačią vietą“.
Dzūkai jau išsiugdė refleksą – jie atsiliepia į bet kokius šūkavimus ir taip paklaidina atvykėlius, žymekliai tiesiog nukabinami arba perkeliami į „negrybingas“ vietas, o automobilį dažnas parkavimo taisykles ignoruojantis pilietis randa nuleistomis ar net subadytomis padangomis. Vienintelė paguoda atvykėliams, jog rudeniop, pasipylus dzūkų niekinamoms ūmėdėms ir panašiems pievagrybiams, jie laikomi „miško sanitarais“.
Mat po savaitgalių dzūkeliams akyse nebesipainioja tie grybai, kurių jie nerenka (tai kategorijai priklauso visi nesuperkami grybai, „nevaliutiniais“ vadinami), kadangi „ekskursantai“ nušluoja absoliučiai viską. Ir suteikia papildomo galvos skausmo gydytojams reanimatologams. Tačiau nepainiokite isteriško rėkimo bandant nepasiklysti nuo draugų ir paprasto nuoširdaus dzūkiško pasidainavimo (jis miškuose dažniausiai skamba pavakary), kuris dažnai skamba kur kas garsiau.
Maždaug vidurdienį prasideda masinis judėjimas į priešingą nuo miško pusę, tačiau anaiptol ne namų link. Kiekvienoje gyvenvietėje traukos punktu tampa grybų supirktuvės. Jas rasti gerokai lengviau nei kultūros namus, biblioteką ar parduotuvę – kone prie kas antro namo pakabintos lentelės „Superkame grybus ir uogas“.
Mano susidomėjimo sulaukė pastatas su dviem iškabom – be minėtos lentelės, ten dar yra ir iškaba „Parduotuvė“. Vienoje tarybinių kolūkių laikų pastato dalyje – staliukas su svarstyklėmis ir keliasdešimt dėžių su supirkta produkcija, kitoje – įprasta kaimo parduotuvėlė, kur aštuoniasdešimt procentų ploto užima alkoholio skyrius. Abi pusės, matyt, susitarusios ir pasidalinusios darbais bei buhalterinės apskaitos priemonėmis – supirktuvėje grynaisiais pinigais atsiskaitoma tik su atsitiktiniais užklydėliais ir pagyvenusiom bobutėm. Kitiems išrašomas kvitukas su uždirbta suma – jis galioja parduotuvėje. Didžioji dauguma grybautojų savo uždarbį iškart investuoja į „miesto gėrybes“.
Supirkimo sistema per pastaruosius penkiolika metų nusistovėjo ir, nepriklausomai nuo grybų kainos, leidžia vienu „reisu“ užsidirbti apie dvi dešimtis litų. Šiuo metu voveraitės vertinamos maždaug 5 litais už kilogramą, tad dauguma iš miško parsineša nuo trijų iki keturių kilogramų. Standartinis pirkėjo krepšelis yra maždaug toks – trys litai greitam maistui (duonai, žuvies konservams, dešrelėms), tiek pat rūkalams (daugiausia kontrabandiniams). Likę keliauja į tas didžiąsias, 80% ploto užimančias lentynas.
O jau tada buvę vienišiais miške žmonės vėl renkasi į grupeles ir traukia į atviresnius plotus – kas tiesiog už parduotuvės, kas prie netoliese esančio tvenkinio, kas skuba dar ir paršiuką ar karvutę pamaitinti. Padejuojama, kad grybų kaina per mažai, pasigiriama, kiek buvo uždirbta šiandien ar prieš metus, pasipasakojamos vietinės naujienos.
Kainos įvairiose vietose šiek tiek skiriasi ir priklauso nuo perpardavinėtojo, dirbančio supirkimo punkte. Mažiausių administracinių vietovių supirktuvėse kaina nuo didžiųjų Varėnos ar Alytaus supirkimo taškų gali skirtis net 4-5 litais už kilogramą, mat dažniausiai grybai, pervežami 10-15 km atstumu, brangsta litu. Tad kiekvienas supirkėjas uždirba po litą nuo supirkto kilogramo. Vienas mano pažįstamas kasdien veža savo surinktas gėrybes į miestelį ir uždirbda keliais litais daugiau. Tik paaiškink jam, kad geras, jog degalai kainuoja šiek tiek daugiau... Kainos įvairiose vietose šiek tiek skiriasi ir priklauso nuo perpardavinėtojo, dirbančio supirkimo punkte.
Dar daugiau galima uždirbti pardavinėjant miško gėrybes pakelėse – litras grybų ar uogų ten kainuoja maždaug tiek pat, kiek kilogramas supirktuvėse, o iš kilogramo išeina maždaug trys litrai. Tad laimi tie, kurie grybauja šalia didžiųjų kelių tokių, kaip Druskininkai – Vilnius. Kiekvienas ten esantis kaimelis turi po savo „prekybinę palapinę“ – vienas iš gyventojų visą dieną sėdi prie magistralės ir prekiauja kaimynų surinktomis gėrybėmis. Jo pajamos šiuo atveju irgi priklauso nuo parduoto kiekio – litas už litrą.
Popiečio ramybė trunka apie valandą – tada prasideda „antrasis reisas“. Į jį išeina jau ne visi – vieniems laikas apsidirbti ūkio darbus, kitiems nebelaiko kojos, tretiems „benzino“ užtenka tik iki miško pavėsio. Kone kasdien galima išvysti miško atokaitoje snaudžiančius piliečius, kurie kiek pervertino savo jėgas. Tačiau net ir jie kaip brangiausią turtą po galva dedasi ne drabužį ar ranką, bet grybų kraitelę. Ilgapirščiams kur kas lengviau nacionalizuoti kišenių turinį, bet ne Dzūkijos auksą – superkamus grybus.
Dar galiu pastebėti, jog patys ištvermingiausi grybautojai yra pagyvenusios moterėlės, kurios sunkiai eidamos asfaltu, po mišką šuoliuoja kaip aštuoniolikmetės naktiniame klube. Pasiekę mišką dar galintys judėti vyrai elgiasi irgi gan keistai – jų rankose ne vien kibirėliai grybams, tačiau ir alaus „bambaliai“ bei svarstyklės. Tos dienos kaina jau žinoma, organizmo atsparumas skysčiams taip pat, tad „dirbama“ konkrečiai dėl darių ir girėnų sumos. Dėl to kad pavakary dar kartą aplankytų supirktuvę-parduotuvę ir ramiai, be pagiringo drebulio sulauktų ryto. Ryto, kuris vėl pakvies į mišką. Mišką, kuris iškęs bet kokį drebulį.
P.S. Ar tai neprimena situacijos prieš rinkimus?..
