Eidamas pro teatrą jis pastebėjo naujojo LNOBT „Spragtuko“ plakatus ir pamanė, jog jo ne vieną dešimtmetį rinkta kolekcija galėtų pradžiuginti ir teatro lankytojus. Savo tapatybės viešai atskleisti kolekcininkas nepageidavo, tačiau kol bus rodomas šis baletas, jo surinkti medinukai „gyvens“ teatre.
Spragtukas – tai dekoratyvinis riešutų gliaudiklis. Dažniausiai grėsmingo veido medinė figūrėlė vaizduoja uniformuotus vyrus – žandarus, miškininkus, husarus, net karalius. Pagaminti 35 cm aukščio spragtukui prireikia iki 60 detalių. Spragtukai paprastai gaminami iš eglės arba buko, dekoruojami kailiu, oda, tekstile, naudojamos ryškios spalvos.
Medinių figūrėlių aukso amžius prasidėjo aštuonioliktame šimtmetyje, kai jos pradėtos drožti Val Gardenoje (Pietų Tirolyje, Šiaurės Italijoje) ir Oberamergau – Bavarijos pietuose. XIX a. pradžioje spragtukai kaip vaikų žaislai pradėti drožti Rūdiniuose kalnuose Vokietijoje (Saksonijoje) ir Čekijoje (Bohemijoje). Garsus vokiečių pasakų rašytojas ir etnografas Jacobas Grimmas aiškino, kad spragtukų figūrėlės kilusios iš dievybių figūrėlių, skirtų namų dvasių – įvairių naminukų – užganėdinimui.
Literatūrę šlovę spragtukai pelnė 1816 m., publikavus Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasaką „Spragtukas ir pelių karalius“, pagal kurią ir sukurtas Čaikovskio baletas. Hoffmanno pasakoje Spragtukas yra husaras, dėvintis blizgantį violetinį dolomaną (to laiko husarišką švarką), puoštą baltomis sagomis ir siuvinėtas baltomis virvelėmis, apsiavęs įspūdingais batais.
Ryškios figūrėlės visuomet labai patiko vaikams, iki šiol spragtukai yra parduodami Kalėdų mugėse, ypač populiarūs jie yra Vokietijoje. Vis dėlto spragtukai būdavo drožiami ir kaip karikatūros – antai po Leipcigo (Tautų) mūšio atsirado medinukų su Napoleono veidu, vėliau buvo drožiami Bismarcko veido spragtukai.
Spragtukų figūrėlės – ir vienas iš Kalėdų puošybos elementų namuose, tiesiogine paskirtim – riešutų gliaudymui – jie dažniausiai nenaudojami.
