Sovietinės okupacijos laikotarpiu lietuviams netrūko patriotiškumo ir ryžto ginti šalies laisvę. Iš pradžių tautiečiai bandė pasipriešinti naudodami ginklus, tačiau okupantai šį būdą greitai nuslopino. Po ginkluotų pasipriešinimų sekė kiti bandymai, vadinama „tylioji rezistencija“. Iki šių dienų žinomas ne vienas lietuvių pasipriešinimo žingsnis, juos lydėję įvykiai kovojant dėl laisvos Lietuvos. Keli jų ir užfiksuoti naujausiuose Lietuvos pašto išleidžiamuose pašto ženkluose.
Paliko ryškų pėdsaką kovoje už laisvę
1972 m. gegužės 14 d. vidurdienį Romas Kalanta, protestuodamas prieš sovietinę santvarką ir Lietuvos okupaciją, Kauno muzikinio teatro sodelyje apsipylė benzinu ir, šaukdamas „Laisvę Lietuvai!“, padegė save. Be sąmonės nuvežtas į ligoninę, R.Kalanta kitą dieną mirė. Jo užrašų knygelėje buvo rastas įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Įvykis sukėlė didelę vietinės valdžios paniką, ji anksčiau nei buvo numatyta slapta palaidojo pasipriešinimo dalyvį.
Tai sukėlė didelį žmonių, ypač jaunimo, pasipiktinimą. Kauno centre buvo surengtos masinės eitynės ir demonstracijos, skanduojami antisovietiniai politiniai šūkiai, reikalauta laisvos Lietuvos. Sovietinė valdžia konstatavo, jog R. Kalanta buvo psichiškai neįgalus, tačiau 1990 m. atlikta pomirtinė ekspertizė pripažino jį psichiškai sveiku. R.Kalanta dėl pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam rėžimu tapo kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės simboliu. Jo mirtis ir įvykiai Kaune atkreipė viso pasaulio dėmesį į Lietuvos okupaciją.
Balsas apie persekiojamą bažnyčios bendruomenę
Pogrindinio leidinio idėja gimė slaptuose įvairių vyskupijų kunigų susirinkimuose. Dideliu aktyvumu pasižymėjo Vilkaviškio kunigai – pirmasis šią idėją 1972 m. įgyvendino Vilkaviškio vyskupijos kunigas Sigitas Tamkevičius, kuris ir tapo žurnalo redaktoriumi. Leidiniu buvo siekiama informuoti laisvąjį pasaulį apie vykstantį bažnyčios persekiojimą.
Pirmasis numeris pasirodė 1972 m. kovo 19 d. Norėdamas, kad naujasis leidinys būtų palaimintas, S.Tamkevičius nuvyko pas tremtinį vyskupą Vincentą Sladkevičių, kuris, pritaręs sumanymui, pasiūlė leidinį pavadinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ („LKB Kronika“). Žurnale buvo skelbiami realūs faktai apie sovietų okupacinės valdžios antibažnytinę politiką – nuo kunigų ir tikinčiųjų persekiojimo bei diskriminavimo iki prievartinės jaunimo ateizacijos. „LKB Kronika“ buvo leidžiama iki 1989 m., jos leidimas nutrauktas pačių leidėjų sprendimu. Per 17 metų išėjo apie 80 žurnalo numerių. 2021 m. „LKB kronika“ įtraukta į UNESCO „Pasaulio atminties“ nacionalinį registrą.