„Neseniai teko patirti itin nemalonų lietuvių firmos, pervežančios keleivius, aptarnavimą. Supratau, kad kultūrinį šoką galima patirti ir tarp savos kultūros, savo šalies atstovų. Tą puikiai įrodė kelionė mikroautobusu.
Su drauge nusprendėme iš Prancūzijos į Lietuvą važiuoti šiuo būdu, nes būtinai reikėjo kartu parsigabenti šunelį, o „Air Lituanica“ neseniai bankrutavo. Be to, miestas, iš kurio važiavome, susisiekimo atžvilgiu nebuvo pačioje dėkingiausioje vietoje.
Vidurnaktį pamačius mikroautobusą, pasitikėjimas tikrai nesustiprėjo. Iš mikroautobuso į gatvę išlipo keturi itin įkaušę vidutinio amžiaus žmonės.
Pasakojimą reikėtų pradėti nuo to, kad pats kelionės „organizavimas“ jau pasirodė pakankamai įtartinas: vien paklausus apie kelionę, gavome atsakymą, jog vieta tau jau rezervuota, bet daugiau nieko, jokio patvirtinimo, kas neatrodo pakankamai patikima. O pasiteiravus apie kainą važiuojant iš kito miesto, buvo bandoma išsisukti nuo atsakymo ir atrašoma „Kelionė prasidės nuo Ispanijos“ (dievaži, juk klausiau ne to).
Kelios dienos prieš sutartą išvažiavimą paskambino žmogus, kuris patvirtino kelionę, ir pridūrė: „Jums dar paskambins mano vadybininkas“, o gavus antrą skambutį iš „vadybininko“ išgirsti: „Sveiki, jums čia skambino mano vadybininkas“. Tikra vadybininkų firma. Žinote, kaip sakoma, Lietuva – vadybininkų šalis.
Taigi išvykti buvo sutarta šeštadienio vakarą, kuris, pasirodo, yra 24.00 val. Prieš kelionę, likus gal 6–7 valandoms, sulaukėme skambučio su klausimu „Tai važiuojat?“. Žmonės mielieji, tai aišku, kad važiuojame. Vidurnaktį pamačius mikroautobusą, pasitikėjimas tikrai nesustiprėjo. Iš mikroautobuso į gatvę išlipo keturi itin įkaušę vidutinio amžiaus žmonės.
Pats mikroautobusas atvažiavo su priekaba, ant kurios buvo užkeltas automobilis, vežamas, kaip teko vėliau sužinoti, į Radviliškį. Apie tokią priekabą mūsų visiškai niekas neįspėjo nė vienu žodžiu. Dėl šios priekabos visą laiką važiavome 65–90 km/val. greičiu, o tai beprotiškai pailgino ir taip ilgą kelionę. Prancūzijoje važiavome neaiškiais keliukais, nes, akivaizdu, jog buvo stengiamasi išvengti greitkelių mokesčių.
Pusantros paros praleidome prakaito, alkoholio, šlapimo bei vėmalų mišinio tvaike, tvyrojusiame mikroautobuse.
Mikroautobuse buvo nuolatos girtaujama – alus, vynas, šampanas ir, žinoma, degtinė. Jau iškart įsėdus į mikroautobusą pamatėme į sėdynių kišenes prikaišiotų šampano butelių, kurie neilgai trukus buvo išgerti. Kvapas, kuris tvyrojo autobusiuke visą kelionės laiką, nė kiek negerėjo. Kvapas buvo siaubingas: tai nebuvo vien alkoholio, sklindančio nuo žmonių, kvapas, tai labiau priminė kvapą, juntamą benamiams įsėdus į viešąjį transportą. Pusantros paros praleidome prakaito, alkoholio, šlapimo bei vėmalų mišinio tvaike, tvyrojusiame mikroautobuse.
Girtaujantys žmonės akivaizdžiai buvo vairuotojo draugai, tą buvo lengva suprasti iš pačių pirmųjų pokalbių. Viskas pasidarė kur kas aiškiau. Todėl neabejotinai pinigai, kuriuos sumokėjome aš ir mano draugė, buvo vieninteliai, kuriuos gavo vairuotojas iš visų keleivių. Tai tiesiog buvo žmogus su mikroautobusu, kuris su draugais važiavo Lietuvon, tad jam paprasčiausiai apsimokėjo paimti porą nepažįstamų, sumokėsiančių už jų nuvykimą.
Pats vairuotojas smarkiai prisidėjo prie šios „malonios“ kelionės. Taip, vairuotojas – vienas vairuotojas. Nuo pat nakties iš šeštadienio į sekmadienį iki pirmadienio 7 val. ryto vairavęs žmogus miegojo tik 2 valandas per visą kelionę priekinėje eilėje, prie vairo. Kas porą minučių rūkė, nė nepaklausęs, ar kam nors tai trukdo, o dūmai nuolatos rūkdavo man į veidą ir dažniausiai pažadindavo iš miego, kai užsnūsti ir taip dėl aplinkybių buvo be galo sunku (žinoma, prisilakusiems keleiviams tai visiškai nebuvo problema).
Tiesa, netgi vagis iš jo labai prastas – pasidėjo dvidešimtinę visai šalia vairo, kur ji dar pusę paros man prieš akis priminė apie šio žmogaus niekšingumą.
Tas pats vairuotojas, paprašęs iš mūsų pinigų kelionės viduryje (kiekviena turėjome sumokėti po 130 eurų), paėmė juos, paklausė „Po kiek čia davėt?“, išgirdęs, kad po 130, tyliai nuslinkęs pirštais 20 eurų sau į kišenę, atsakė (pats nė nepaskaičiavęs) „Nu, mergaitės, bandot apgaut, čia tik 240“ (sveikinu, mokėjo prie 130 pridėti 130 ir atimti 20). Tiesa, netgi vagis iš jo labai prastas – pasidėjo dvidešimtinę visai šalia vairo, kur ji dar pusę paros man prieš akis priminė apie šio žmogaus niekšingumą.
Ir ne vien dėl šio žmogaus ir nuolatinių dūmų užmigti nebuvo lengva. Ypač draugei. Jai visą kelionę teko laikyti šunį ant kelių (o ši kelionė buvo pasirinkta būtent dėl galimybės gabenti šunį), nes kojoms beveik nebuvo vietos autobusiuke – visur mėtėsi žmonių daiktai, kurių buvo daugiau, nei gali būti (net į transportuojamos mašinos saloną buvo sugrūsta begalė maišų, tad kilo klausimas – pirmenybė teikiama keleiviams ar siuntiniams?).
Tai buvo visiška betvarkė. Vienas didelis pusantros paros (už)trukęs „šiukšlyno vakarėlis“.
Tiesa, šuo „išgelbėjo“ šeimininkę – nuo jo sklindanti šiluma padėjo naktimis, nes šildymas neegzistavo mikroautobuse, buvo tiesiog neįtikėtinai šalta. Ir nuolatos sklindanti garsi (ypatingai garsi naktį, kai buvo bandoma miegoti, o vairuotojas bandė, spėju, tokiu būdu neužmigti) rusiška šokių muzika (nereikia nė pridurti, kad dauguma žmonių šios muzikos klausytų nebent per prievartą) taip pat „nešildė“.
Tai buvo visiška betvarkė. Vienas didelis pusantros paros (už)trukęs „šiukšlyno vakarėlis“.
Likome sukrėstos visu šiuo patyrimu ir žmonėmis, kurie, deja, yra mūsų tautiečiai. Trumpai drūtai, cituojant vairuotojo draugę: „O kas yra Varšuva?“.
