Gali atrodyti, kad tai – neįmanoma. Juk žmogaus pulsas yra jaučiamas, o ir kvėpavimas yra geras indikatorius, kad žmogus yra gyvas. Dar daugiau – krikščioniška tradicija diktuoja, kad žmogus negali būti palaidotas tą pačią dieną, kai mirė. Taigi, atrodo, kad saugikliai egzistuoja, tačiau tokių įvykių vis tiek pasitaiko.
Gyvi žmonės buvo laidojami retai, tačiau tokių įvykių tikrai pasitaikė. Mirštančio žmogaus kvėpavimas gali būti labai ramus ir retas, o pulsas – neapčiuopiamas. 1885 metais „The New York Times“ publikavo straipsnį, kuriame aprašyta keista ekshumacija.
Jenkinso vardu vadintas vyras karste rastas apsivertęs. Visi karsto kraštai buvo apdraskyti, o vyro galvos plaukai – išrauti. Buvo aišku, kad Jenkinsas buvo palaidotas gyvas. Kitais metais laikraštis aprašė panašų atvejį, tačiau šįkart auka buvo jauna mergaitė. Ji rasta susigūžusi, susidraskiusi savo įkapes.
Šios istorijos nesukūrė baimės būti palaidotam gyvam – jos ją tik pakurstė. 1791 metais Robertas Robinsonas buvo palaidotas specialiame mauzoliejuje su langeliu ir stiklo plokšte, kuri turėjo parodyti, kad vyras kvėpuoja. Nekvėpavo. O 1882 metais J.G.Krichbaumas užpatentavo štai tokį karstą:
Šis išradimas buvo gana paprastas. Į karstą buvo atvestas periskopą primenantis vamzdis. Jis aukai turėjo tiekti orą, o pastumtas aukštyn būtų pranešęs aplinkiniams, kad žmogus po žeme yra gyvas. Kiek anksčiau žmonės laidoti su varpeliais – truktelėjus virvę suskambėdavo varpelis ir visi suprasdavo, kad žmogus yra gyvas.
1890 metais Viljamsporte, Pensilvanijoje, pastatyta speciali katakomba. Į ją kūnai buvo dedami be karsto. Jos vidus buvo ventiliuojamas, o liukai vidinėje pusėje turėjo užraktus, kurie būtų leidę žmonėms pasprukti. Nei vienas iš šių išradimų pagal paskirtį panaudoti nebuvo.
Su laiku išaugo pasitikėjimas gydytojais, supratimas apie mirtį ir ligas, todėl tokios baimės nukeliavo užmarštin. Na, bent jau iš dalies – pati mintis vis dar kelia šiurpą. Juolab, kad ir tokių atvejų yra pasitaikę visai neseniai.
2014 metais 45-erių moteris Graikijoje buvo palaidota gyva. Klaida buvo pastebėta tik aplinkiniams išgirdus klyksmą ir trankymąsi. Karstas buvo iškastas, tačiau moteris jau buvo uždususi. Galite neabejoti, kad vietiniai gyventojai tikrai pagalvojo apie XIX-ojo amžiaus saugiuosius karstus.
