Beveik kas sekundę ten būdavo publikuojamos įvairaus turinio užuojautos žinutės. Trumpi, kartais visai fragmentiški ilgesio kupini įrašai buvo tarsi visuotinio sielvarto mozaikos detalės: „Ilsėkis ramybėje“, „Genijus“, „Nors tavęs ir nepažinojau, bet jau ilgiuosi“ ir pan.
Panašu, kad dabar mes taip gedime: globaliai. Visi kartu. Virtualybėje.
Šis A.McQueeno fenomenas kiek primena krūvas plastikinių gėlių, kurias po Johno F. Kennedy jaunesniojo mirties prie jo namų prieangio nesustodami nešė žmonės. Bet „Facebook“ priglaudžia ir kur kas mažiau žinomų žmonių sielas. Štai viena paauglė čia sukūrė grupę, skirtą jos nužudytos geriausios draugės atminimui. Prie grupės besijungiantys žmonės buvo kviečiami užrašyti žodžius iš mergaitės mėgstamiausios dainos, parinkti derančią nuotrauką ir publikuoti.
Praėjusių metų spalio mėnesį „Facebook“ pakoregavo savo politiką, susijusią su asmenų, kurie turėjo anketas šiame socialiniame tinkle, tačiau mirė, duomenimis. Prie to nemenkai prisidėjo ir skaudi 2007 m. tragedija JAV Virdžinijos technikos universitete, kai nuo į bendramokslius pradėjusio šaudyti jaunuolio rankos žuvo 32 studentai. Aukų artimieji ir studijų draugai paprašė, kad žuvusiųjų anketos nebūtų pašalintos iš šio socialinio tinklalapio, bei kad jos toliau liktų aktyvios, o jie galėtų toliau „bendrauti“ su žuvusiaisiais. „Kai kažkas mus palieka, tai nereiškia, kad jie išnyksta iš mūsų atminties ar socialinių tinklų“, – skelbia naujoji „Facebook“ politika.
Net jei „Facebook“ tinkle sukurti memorialai ir turi kažkokią prasmę, jie tikrai neišsemia visko, kas siejasi su gedulu.Kas nors gali sakyti, kad toks virtualus gedulas yra labai paviršutiniškas, tačiau vargu ar tai būtų visiškai tikslu. Socialiniai tinklai – nors ir virtuali, bet kartu ir visiškai reali, tikra vieta, kurioje susirenka draugai, bičiuliai, artimieji ir tarsi pratęsia velionio gyvenimą. Taip sukuriamas lyg paminklinis akmuo, kurį galima „aplankyti“ bet kurioje vietoje, bet kuriuo metu, jei tik turi interneto ryšį.
Amerika, be jokios abejonės, išgyvena laikus, kai padrikumo, nesusietumo su kitais jausmas labai stiprus. Didelėje šalyje daugeliui amerikiečių tenka gyventi toli nuo savo artimųjų ar šeimos narių, o 16 proc. šalies gyventojų teigia nesusiję su jokia religine denominacija, taip pat neturi ir priklausymo kokiai nors organizuotai religinei tradicijai patirties. Apklausos rodo, kad pusė Amerikos gyventojų labiau norėtų būti kremuoti nei palaidoti kapinėse. O ir tie, kurie renkasi tradicines laidotuves, dažniausiai laidojami didžiulėse kapinėse, šalia visiškai jiems svetimų žmonių, toli nuo artimųjų bei vietos, kurią galėtų pavadinti namais.
Noras išlaikyti ryšį su jau išėjusiaisiais bei tikėjimas, kad mirusieji bendrauja tarpusavyje, yra netgi senesnis už biblinę tradiciją. Štai senovės hebrajai savo šeimos narius laidodavo po namų grindimis tikėdami, kad tai juos suartins, leis deramai rūpintis išėjusiaisiais jau po mirties. Krikščionybės idėja apie šventųjų bendravimą sudarė prielaidas žmones laidoti šalia bažnyčių, kartais net bažnyčios šventoriuje ar viduje. Tai buvo visiškai suprantama, netrikdė žmonių ir kartu leido jausti artumą ne tik su gyvųjų bendruomene, bet ir mirusiais bendruomenės nariais.
Mokslo ir religijos profesorės Noreen Herzfeld teigimu, kai tiesioginio artumo ir ryšio palaikymo su artimaisiais galimybės sumažėja, socialiniai tinklai, tarp jų ir „Facebook“, „padeda žmogui savotiškai išlikti bendruomenėje, šalia kitų žmonių“.
Kita vertus, tokia samprata neatrodo iš karto priimtina, kelia tam tikrų klausimų. Pavyzdžiui, jei dabar vidutinis tinklu „Facebook“ besinaudojančio žmogaus amžius yra 33-eji metai, ar tai reiškia, kad dar po dviejų kartų mirusiųjų žmonių anketų skaičius viršys gyvųjų tinklu besinaudojančių žmonių skaičių? Ar amerikiečių, kurie su Bažnyčia nesieja savęs ir taip pat auklėja savo vaikus, vaikaičiai apie artimųjų mirtį praneš ir jų gedės virtualybėje apie tai pranešdami savo „Facebook“ anketoje? Gal toks nuo fiziškumo visai atsietas gedulas ir turi kažkokių privalumų, tačiau kažkas, be jokios abejonės, yra ir prarandama, kai pagrindine sielvarto išraiška tampa virtuali rožė.
Sielvartas yra sunkus išbandymas, turintis konkrečią fizinę išraišką, kaip ir pati mirtis yra fizinio kūno išnykimas. Taigi net jei „Facebook“ tinkle sukurti memorialai ir turi kokią nors prasmę, jie tikrai neišsemia visko, kas siejasi su gedulu, o visų pirma eliminuoja fiziškumą, kuris šiuo atveju yra toks svarbus. Fizinis susidūrimas su skaudžiu įvykiu ar kitoks sunkus patyrimas emociškai išgyvenamas gerokai stipriau ir netgi visai kitaip nei tas, kurį susikuriame vaizduotėje ar išgyvename virtualiai.
Virtualus sielvartas ar užuojautos reiškimas daugiau primena idėją, kuri kultivuojama iš įpročio ir nejaučiant labai didelės atsakomybės bei įsipareigojimo. Tuo tarpu realus gedulas visų pirma parodo, kad turime nenumaldomą poreikį sukurti ir išlaikyti žmogišką ir gyvą ryšį su kitais, o ne tik prisiminti juos, kai tenka atsisveikinti.
Pagal „Newsweek“ parengė Lina Valantiejūtė.
