15min pristato 9 atvejus, kai Nobelio premijos sukėlė daug diskusijų ar net skandalų. Dažniausiai tai būdavo taikos premijos, tačiau kartais ir kitų sričių premijos bei jų laureatų veiksmai priversdavo kraipyti galvą.
Barackas Obama, 2009 m. Nobelio taikos premija
2009 m. Barackas Obama Nobelio taikos premiją laimėjo praėjus vos 12 dienų po to, kai buvo inauguruotas JAV prezidentu. Nobelio premijas teikiantis komitetas spalio mėnesį B.Obamą Nobelio taikos premijos laureatu išrinko už jo „milžiniškas pastangas sustiprinti tarptautinę diplomatiją ir žmonių bendradarbiavimą“, taip pat – už darbą „dėl pasaulio be branduolinių ginklų“.
Faktas, kad B.Obama premiją gavo vos pradėjęs eiti pareigas ir dar mažai ką spėjęs nuveikti, daugeliui sukėlė nuostabą. Nobelio komitetas buvo apkaltintas tuo, kad yra politiškai motyvuotas. Pats komitetas pripažino, kad apdovanojimas B.Obamai buvo suteiktas dėl jo „pastangų“ siekti taikos, o ne dėl konkrečių pasiekimų.
„Labai retas atvejis, kad asmuo taip, kaip Obama, patrauktų viso pasaulio dėmesį ir suteiktų jam geresnės ateities viltį“, – teigė Nobelio komitetas.
Pats B.Obama pripažino esąs nustebęs, kad gavo šią premiją.
Yasseras Arafatas, 1994 m. Nobelio taikos premija
1994 m. ilgametis Palestinos išsilaisvinimo organizacijos (PIO) lyderis Yasseras Arafatas kartu su tuometiniu Izraelio ministru pirmininku Itzhaku Rabinu ir užsienio reikalų ministru Shimonu Peresu gavo Nobelio taikos premiją dėl savo veiklos siekiant Oslo taikos susitarimų, turėjusių atnešti taiką tarp Palestinos ir Izraelio.
Pagal Oslo taikos susitarimus Izraelis įsipareigojo išvesti savo pajėgas iš Gazos ruožo ir Vakarų Kranto bei perleisti šių teritorijų administravimą naujai sukurtai Palestinos autonomijai. Tuo tarpu palestiniečiams atstovaujanti Palestinos išlaisvinimo organizacija formaliai pripažino Izraelio valstybę. Tačiau susitarimais išsikelti tikslai pasiekti nebuvo.
Y.Arafato kritikai jau tada smerkė sprendimą jam teikti Nobelio premiją, vadindami jį smurtą skatinančiu teroristu. Iš tiesų, Y.Arafato partija „Fatah“ veiklą pradėjo kaip sukarinta organizacija ir savo tikslų dažni siekė pasitelkdama jėgą – sprogdinimus, pasikėsinimus, grobimus. Dėl to dar ir dabar Y.Arafatas kartais vadinamas „modernaus terorizmo tėvu“. Tačiau vėliau Y.Arafatas savo nuomonę pakeitė ir 1988 m. pareiškė, kad bet koks terorizmas yra blogai.
Visgi Nobelio komitetas nusprendė, kad Y.Arafato, I.Rabino ir S.Pereso veiksmai „sukūrė galimybes toliau siekti brolystės Artimuosiuose Rytuose“. Y.Arafato gerbėjai dažnai lygina jį su taip pat terorizmu kaltintu Nelsonu Mandela ir sako, kad jis daug nuveikė siekdamas taikos.
Cordelis Hullas, 1945 m. Nobelio taikos premija
Cordelio Hullo pavardė yra mažiau žinoma negu pirmosios dvi, bet jo situacija – ne ką mažiau kontroversiška. C.Hullas gavo Nobelio taikos premiją 1945 m. už vaidmenį, suvaidintą įkuriant Jungtines Tautas. Nors šiuo jo vaidmeniu niekas neabejoja ir jis netgi vadinamas „Jungtinių Tautų tėvu“, daug kas manė, kad jam Nobelio premijos nereikėjo skirti už jo griežtas antiimigracines pažiūras, kurios sukliudė dideliam skaičiui žydų išsigelbėti nuo Holokausto.
C.Hullas buvo JAV valstybės sekretorius prezidento Franklino D.Roosevelto administracijoje, kai 1939 m. į JAV iš Hamburgo atplaukė laivas „S.S.St Louis“ su 950 žydų pabėgėlių, ieškojusių prieglaudos nuo nacių režimo. Nors iš pradžių F.D.Rooseveltas svarstė, kad pabėgėlius reikėtų priimti, C.Hullas kartu su demokratais iš pietinių JAV valstijų tam pasipriešino. Jie net pagrasino, kad atsisakys remti F.D.Rooseveltą būsimuose JAV prezidento rinkimuose, jei šis neklausys jų patarimų.
Galiausiai prezidentas neįsileido laivo į JAV ir šis buvo priverstas grįžti į Europą. Maždaug ketvirtadalis jo keleivių žuvo per Holokaustą.
Wangari Maathai, 2004 m. Nobelio taikos premija
2004 m. Wangari Maathai iš Kenijos tapo pirmąja moterimi iš Afrikos, laimėjusia Nobelio premiją. Ji šio įvertinimo susilaukė už nuoseklų darbą siekiant suteikti Kenijos provincijos moterims daugiau teisių ir sustabdyti masinį miškų kirtimą šioje valstybėje.
Tačiau likus vos kelioms dienoms iki datos, kai ji turėjo atsiimti Nobelio premiją, viename Kenijos laikraštyje pasirodė interviu su W.Maathai. Šiame interviu cituojami jos žodžiai, kad ŽIV virusą ir AIDS sukūrė Vakarų mokslininkai, kad sumažintų gyventojų skaičių Afrikoje. W.Maathai vėliau paneigė taip sakiusi ir pareiškė, kad jos žodžiai buvo ištraukti iš konteksto. Tačiau interviu žurnalui TIME ji išsakė panašią mintį: „yra žmonių, kurie žino, iš kur atsirado ŽIV virusas, ir jis tikrai neatsirado iš beždžionių“.
Vis dėlto W.Maathai karjeros jos pasisakymai nesugadino. Ji toliau sėkmingai vystė aplinkos apsaugos projektus ir kurį laiką dirbo Kenijos aplinkos apsaugos ministre. Jai mirus, TIME ją apibūdino kaip žmogų, kuris „įkvėpė moteris kovoti už savo teises ir priešintis korumpuotai ir moteris žeminančiai valdžiai“.
Carlas von Ossietzky, 1935 m. Nobelio taikos premija
Pacifistas ir didelis Adolfo Hitlerio oponentas, žurnalistas Carlas von Ossietzky 1935 m. Nobelio taikos premija buvo apdovanotas už seriją straipsnių, atskleidusių, kaip Vokietija pažeidinėja Versalio taikos sutartį, kuria baigėsi I pasaulinis karas.
Dar prieš jį apdovanojant Nobelio taikos premija, C. von Ossietzky daug laiko praleido koncentracijos stovykloje. Tuo metu, kai buvo pranešta apie jo triumfą, jis gulėjo ligoninėje saugomas gestapo, kur gydėsi tuberkuliozę. Nacistinės Vokietijos pareigūnai jam „stipriai patarė“ atsisakyti apdovanojimo, tačiau C.von Ossietzky drąsiai su tuo nesutiko ir apdovanojimą priėmė.
Tai labai supykdė A.Hitlerį. Jis ne tik neleido C.von Ossietzky dalyvauti apdovanojimų ceremonijoje, bet ir uždraudė vokiečiams priimti Nobelio premijas ateityje.
Henry Kissingeris, 1973 m. Nobelio taikos premija
1973 m. Nobelio komitetas už pastangas siekiant taikos Pietų Vietname Nobelio taikos premija nutarė apdovanoti JAV valstybės sekretorių Henry Kissingerį ir Šiaurės Vietnamo lyderį Le Duc Tho. Abu jie daug nuveikė, kad Šiaurės ir Pietų Vietnamas pasiektų paliaubas ir sustabdytų karinius veiksmus.
Toks sprendimas iškart sulaukė daug kritikos. Jo oponentai pažymėjo, kad H.Kissingeris yra atsakingas už slaptus JAV bombardavimus Vietname ir Kambodžoje, kurie nebuvo galutinai liovęsi netgi tada, kai H.Kissingeris atsiiminėjo prizą. Dėl jų kai kurie oponentai H.Kissingerį netgi kaltino karo nusikaltimais. Du Nobelio premijos komiteto nariai netgi atsistatydino, protestuodami prieš komiteto sprendimą.
Žibalo į ugnį papylė ir vietnamietis Le Duc Tho. Jis apskritai atsisakė apdovanojimo, tapdamas vienu iš vos kelių taip pasielgusių žmonių per visą premijos teikimo istoriją. Jis taip pasielgė, nes, jo teigimu, taika regione vis dar nebuvo pasiekta – ir dėl to, kad nenorėjo dalintis šiuo apdovanojimu su H.Kissingeriu.
Žvelgiant iš ateities perspektyvos, sprendimą įteikti Nobelio premiją H.Kissingeriui daug kas vertina kaip skubotą dar ir dėl to, kad 1975 m. paliaubos nutrūko, o Šiaurės Vietnamas užpuolė Pietų Vietnamą. Taika nebuvo ilgalaikė.
Haraldas Zur Hausenas, 2008 m., Nobelio medicinos premija
2008 m. vokietis medikas Haraldas zur Hausenas už savo tyrimus aiškinantis, kad žmogaus papilomos virusas sukelia gimdos kaklelio vėžį, buvo apdovanotas Nobelio medicinos premija. Tačiau netrukus dėl šio sprendimo virš Nobelio premijas teikiančio komiteto pakibo tamsūs debesys.
Su korupcija kovojantis Švedijos policijos padalinys nustatė, kad „AstraZeneca“ – farmacijos bendrovė, gaminanti vakcinas nuo minėto viruso – turėjo artimų ryšių su dviem asmenimis, priklausiusiais Nobelio premijas teikiančiam komitetui. Bendrovei H.zur Hausenui skirta Nobelio premija buvo tiesiogiai naudinga.
Dėl bandymo paveikti Nobelio premijos komiteto narius buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teismo ši byla taip ir nepasiekė, tačiau daug kas iki šiol įtaria, kad „AstraZeneca“ tiesiog „nusipirko“ Nobelio premiją.
Antonio Egas Monizas, 1949 m., Nobelio medicinos premija
Antonio Egas Monizas buvo lobotomijos – tam tikros smegenų veiklos koreguojančios operacijos – procedūros išradėjas. Už tai jis 1949 m. gavo Nobelio medicinos premiją. Tačiau dabar daug mokslininkų mano, kad lobotomija blogo atnešė daugiau negu gero.
Lobotomija buvo naudota gydyti kai kurioms psichikos ligoms – šizofrenijai, įvairioms depresijos formoms. Vykdant šią procedūrą, būdavo pragręžiama žmogaus kaukolė ir į smegenis įkišamas specialus įrankis, kurio pagalba nutraukiamos tam tikros smegenų jungtys.
Procedūra išpopuliarėjo, nes buvo palyginti paprasta ir žadėjo greitesnį rezultatą negu daugelis kitų tuomet prieinamų gydymo formų. Nors daliai pacientų lobotomija padėdavo, kitų psichiką ji kaip tik sužalodavo negrįžtamai. Iš pradžių lobotomiją uždraudė SSRS, o po kurio laiko, kai keli pacientai nuo jos komplikacijų mirė, lobotomija buvo uždrausta ir JAV.
Tiesa, Nobelio premijos komitetas iki šiol gina savo sprendimą, pažymėdamas, kad tuo metu kitų gydymo būdų tam tikroms psichikos ligoms tiesiog nebuvo.
Fritzas Haberis, 1918 m., Nobelio taikos premija
F.Haberis 1918 m. Nobelio taikos premija buvo apdovanotas už proceso, leidusio gaminti amoniaką dideliais kiekiais, sukūrimą. Kadangi amoniakas naudojamas gaminant trąšas, tai išgelbėjo didelę dalį žmonijos nuo bado.
Tačiau prieš tai F.Haberis taip pat prisidėjo prie chloro dujų kaip cheminio ginklo sukūrimo. I pasaulinio karo metais šis ginklas buvo plačiai naudojamas, už jo naudojimą viešai pasisakė ir pats F.Haberis. Jis tada buvo instituto, kuris gamino cheminį ginklą, direktorius. Skaičiuojama, kad chloro dujos karo metu atėmė maždaug 1,3 mln. žmonių gyvybes.
Parengta pagal „Business Insider“, TIME ir CNBC informaciją.
