Mario Vargas Llosa – vienas žymiausių rašytojų-novatorių Lotynų Amerikos literatūroje, gretinamas su tokiais autoriais kaip G. G. Marquezas, J. L. Borgesas, J. Cortazaras. M. V. Llosa - daugiau kaip penkiasdešimties knygų ir teatro kūrinių autorius, literatūros kritikas, žurnalistas, politikas 1990 metais kėlęs savo kandidatūrą Peru prezidento rinkimuose. Rašytojas gan aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje – jau 1967 m. R. Galliegoso premijos teikimo metu jis perskaitė kalbą apie rašytojo santykius su visuomeniniu gyvenimu, kuri tapo itin populiari. Jo pirmasis romanas „Miestas ir šunys“ pasirodė 1963.
– Ar Jūsų kūrybinis potencialas su metais vis auga?
– Manęs niekada nejaudino laikas. Mintys apie senatvę, mirtį niekada nekėlė nerimo, net tais atvejais, kai dėl įvairių priežasčių negalėjau nei dirbti, nei laikytis normalaus gyvenimo ritmo. Kol turiu įdomių planų, negalvoju nei apie laiką, nei apie degradaciją. Manau, kad kiekvienas turi gyventi taip, kaip jis gyventų, jei būtų nemirtingas. Gyvenimas nepakartojamas ir nuostabus, reikia juo mėgautis, ir nematau geresnio būdo kaip tai daryti, nei stengtis realizuoti visas savo svajones. Taip, septyniasdešimt – labai garbingas amžius, bet aš nesijaučiu senas. Bent jau psichologiškai.
– Jūsų naujausia knyga pristatoma tokiais žodžiais: „Pagaliau jūs pažinsite kairįjį Vargasą Llosą“. O ar dešiniųjų pažiūros Jums artimos?
– Tiesą sakant, šitas apibrėžimas nieko nepaaiškina, tai tik žodžiai, priemonė save pridengti, kad galėtum tvirčiau jaustis savo lizdelyje. Manau, kad pagal visiems priimtas normas esu labiau kairiųjų pažiūrų žmogus. Tikiu pilietine visuomene, socialinėmis reformomis, pasisakau už žmogaus teises bei laisvę, palaikau narkotikų legalizavimą. Bet taip pat labai myliu laisvę ir manau, kad ją, kaip vieną iš svarbiausių žmonijos laimėjimų, reikia ginti kaip įmanoma aktyviau. Būtent dėl šitokio požiūrio ne vieną kartą buvau rimtai susiginčijęs su kairiaisiais, nes, mano galva, tam tikrose srityse jie nepalieka vietos laisvei. Jiems geriau atrodo laisvę paaukoti vardan valdžios.
Idealią visuomenę galima pasiekti tik ją kuriant ir tobulinant.Visada buvau prieš diktatorius, ar jie būtų kairieji, kaip Fidelis Castro ir Hugo Chavezas, ar kaip Pinochetas, prieš kurį pasisakiau nuo pirmos iki paskutinės dienos. Išeina, kad aš dešinysis, jei kritikuoju kairiuosius ir negaliu, kaip daugelis, pakęsti, nacionalizmo bei rasizmo? Kita vertus, dešinieji man svetimi dėl daugelio priežasčių. Nesu konservatorius, netikiu, kad idealios visuomenės modelis slypi praeityje. Aš liberalas ir galvoju priešingai – idealią visuomenę galima pasiekti tik ją kuriant ir tobulinant.
– Ar intelektualai vis dar visuomeniški?
– Manau, kad taip, nors ir mažiau, nei kad galvojome jaunystėje. Šeštajame-septintajame dešimtmečiuose visiškai suprantama idėja buvo ta, kad intelektualai gali veikti politinį ir socialinį gyvenimą – jų nuomonė buvo svarbi ir dėl to jie nelikdavo nuošaly. Dabar manau, kad ši idėja buvo naivi. Bet taip pat nesutinku su tais, kurie mano, kad literatūra, kultūra, apskritai, neturi įtakos istorijai, kad ši veikla išimtinai skirta tik pramogai ir nepalieka pėdsako politiniame ir socialiniame gyvenime. Tai neteisinga – menininkai ir intelektualai, be jokių abejonių, turi jausti ir turėti atsakomybę prieš visuomenę.
– Turite namus Paryžiuje, Madride, Londone. Ką gaunate iš kiekvieno miesto, kuriame būnate?
– Dar visai mažas, iki galo sąmoningai to nesuvokdamas, norėjau būti pasaulio ar bent jau Europos pilietis. Europa man buvo svajonė, ypač Paryžius. Ir ką gi, gyvenimas mane apdovanojo – gyvenu laisvai, keičiu vietas, niekur nesijaučiu svetimšalis, net Londone, kur, atrodo, taip jaustis yra įprasta.
Paryžiuje gyvenau 7-ajame dešimtmetyje, Londone ir Madride – 8-ajame. Man labai pasisekė, kad atsidūriau būtent ten ir kaip tik tuo metu. Tai buvo tikri dvasios ir gyvybės miestai. 7-ojo dešimtmečio Paryžius – vieta, kurioje buvo svajojama apie socialinę utopiją, planuojamos revoliucijos, kur slapstėsi partizanai…Žinote, tada aš buvau apsvaigęs visiškai naivia idėja, kuria, beje, buvo užsikrėtę visi išsilavinę lotynų amerikiečiai – jei nepateksi į Paryžių, niekada netapsi rašytoju. Buvo įprasta manyti, kad norėdamas tapti rašytoju, privalai nuvykti į Paryžių, suvokti save naujoje eksperimentinėje, revoliucinėje kultūroje. Prie jos privalai prisiliesti. Ir šiandien, manau, kad viskas būtent taip ir buvo. Kai atvykau gyventi į Paryžių, jame dar gyveno A. Camus, J. J. P. Sartre‘as, J. Barro. Viskas ten kunkuliavo ir virė. Kita vertus, tikrasis maištas vyko Londone – hipių maištas, kovojant prieš konservatoriškas tradicijas. Seksualinė revoliucija. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Londonas tapo pasaulio centru.
Madridas aštuntajame dešimtmetyje buvo neįtikėtinai nuostabus miestas. Ten tiesiog fiziškai buvo jaučiamas perėjimas iš diktatūros į demokratiją, iš uždaros visuomenės į atvirą.
– Ką prisimenate apie savo vaikystę Peru?
– Mano vaikystė prabėgo Bolivijoje, Kočabambėje. Kai man buvo vieneri metai, mane išvežė iš Arekipos į Boliviją, todėl visi mano vaikystės prisiminimai – bolivietiški. Be šeimos, kurią galima pavadinti bibline, namuose gyveno mano seneliai, dėdės, mama, pusseserės bei aš. Kultūrinė atmintis apie Peru, ypač apie Arekipą, kuriame gimiau ir iš kurio kilusi visa šeima, buvo gyva. Todėl jaučiuosi tikras perujietis, tik be savo asmeninių prisiminimų. Todėl Peru iš pat pradžių man buvo beveik legenda, o su pačia šalimi susipažinau tik būdamas dešimties, kai keleriems metams atvažiavau čia gyventi. Tai buvo mano pirmasis kontaktas su Peru. To laikotarpio prisiminimai manyje paliko gilų pėdsaką ir tapo daugelio mano istorijų įkvėpimo šaltiniais. Vienuoliktaisiais savo gyvenimo metais pervažiavau gyventi į Limą – miestą, su kuriuo mano santykiai buvo labai sudėtingi nuo pat pradžių.
Gyvenimas Limoje man reiškė išsiskyrimą su mamos šeima, kurią aš labai mylėjau ir kurioje mane lepino. Į Limą išvykau pas savo tėvą, su kuriuo anksčiau niekada negyvenau. Tėvas buvo reiklus, griežtas, netgi despotiškas žmogus, kurio aš neapsakomai bijojau. Taigi mano pirmieji atsiminimai apie Limą ne itin malonūs, ir galbūt dėl to mano santykis su šiuo miestu buvo konfliktiškas. Manau, ši situacija puikiai atsispindi mano romanuose.
Su Peru aš jaučiu turįs daug bendra, ten aš susiformavau, iš ten ir ispanų kalba, kuria kalbu ir rašau, nors jau ilgą laiką čia negyvenau.
– Ar turite daiktų, kuriuos sąmoningai saugote ir savaip esate prie jų prisirišęs?
– Viena mano giminaitė, mergaitė, kuri gyveno kartu su manimi Paryžiuje, žuvo autokatastrofoje ir aš turėjau važiuoti atpažinti jos kūno – tai buvo siaubingas išbandymas. Nuo tos dienos saugau medvilninės suknelės, kuria ji buvo apsirengusi, skiautę. Tiksliau, saugojau – iki tos dienos, kai neseniai Amsterdame mane apvogė. Šią skiautę, kurią turėjau trisdešimt metų, visur vežiodavausi su savimi, kaip brangų atsiminimą apie žmogų, kurį labai mylėjau.
– Kas, jūsų manymu, žmonijai atnešė daugiau nekaltų aukų – karai ar religija?
– Pirmoji smurto priežastis pasaulyje buvo religija, o antra – nacionalizmas. Visi didieji religiniai karai taip pat didžiąja dalimi yra nacionalistiški. Tai du svarbiausi Apokalipsės šaltiniai žmonijos istorijoje.
– Taip bus visada?
Pirmoji smurto priežastis pasaulyje buvo religija, o antra – nacionalizmasBet kuriuo atveju, dabar yra būtent taip. Šiuo metu turime tragišką ir taip pat groteskišką patvirtinimą to, kaip religija gali įkaitinti aplinkybes, kurti užtvaras tarp tautų. Pavyzdžiui, nacionalizmą matome Balkanuose, Europos širdyje: staigūs, iracionalūs laukiniai nežmoniškumo, žiaurumo protrūkiai. Kai atseki tokių katastrofų priežastis, labai dažnai pamatai, kad jų šaltinis glūdi religijoje ir nacionalizme.
– Kas dėl to kaltas?
– Tie, kurie religiją suvokia fundamentaliai, fanatiškai ir tie, kurie nacionalizmą paverčia religija.
Nacionalistai transformuoja į religiją tam tikrus natūralius jausmus: savęs sutapatinimą su vieta, kurioje gimė, su kalba, aplinka bei supančiais žmonėmis. Šie iš esmės teigiami jausmai, įgaudami fanatizmo formą, gimdo siaubingą prievartą ir smurtą. Ir labai liūdna įsitikinti tuo, kad kultūra, kaip atrodė Švietimo epochoje, turėjusi tapti priešprieša fanatizmui, nepakantumui ir visam šiam beprasmiškam norui primesti visiems vieną vienintelę tiesą – vis dėlto nesugeba atsilaikyti prieš chaotiškumą bei nekultūringumą. Netgi priešingai, mes matėme, kaip itin civilizuotos šalys, pvz., Vokietija, ketvirtajame dešimtmetyje pasidavė kolektyvinei nacizmo beprotybei.
Islamo pasaulyje šiandien vyksta kažkas panašaus. Labai dažnai tie, kurie tiesiogiai priima iracionalųjį tikėjimo vaizdinį, nepripažįsta ir neigia kitą nuomonę; visa tai galiausiai virsta smurtu, ir šis smurtas – ne iš beraščių sluoksnio, o priešingai – gimsta tarp aukšto intelekto žmonių.
– Gal apskritai žmogaus prigimtyje glūdi smurto sėkla?
– Taip, žmogus turi mirties, griovimo instinktą. Ir mes žinome, kad jis yra visada, tik periodiškai susilpnėja arba sublimuojasi į meną, o dažnai ir į meilę. Tačiau kai tam tikromis aplinkybėmis šis instinktas išsiveržia iš žmogaus, tai sukelia siaubingas katastrofas.
Vienas iš mechanizmų, kurį sukūrė žmogus, kad susilpnintų šį griaunamąjį instinktą, yra demokratija – galimybė egzistuoti skirtingiems įsitikinimams, tradicijoms ir kalboms. Demokratija suteikė neįtikėtiną postūmį žmonijos vystymuisi, bet nesugebėjo išrauti griovimo instinkto, įsišaknijusio mumyse. Tikintiesiems - tai pirmapradė nuodėmė. Kitiems tai tampa pasąmoniniais refleksais, kurie neretai laimi prieš racionalumą, jį sunaikindami, atimdami iš žmogaus protą ir galiausiai įvesdami jį į neapykantos karalystę. Pakantumas – vienintelis žmonijos išlikimo garantas.
Istorinė perspektyva šiandien taip pasikeitė, jog tai, kas septintajame dešimtmetyje buvo įmanoma, šiandien viso labo tėra akligatvis, kurio gale mūsų laukia košmaras?
Taip, žmogus turi mirties, griovimo instinktąSeptintajame dešimtmetyje svajonė apie idealią visuomenę įleido šaknis ne vienos kartos žmonių mąstyme veik pusėje pasaulio. 1968-ieji metai tai akivaizdžiai patvirtina jau tuo, kad pradedant Kubos revoliucijos pergale, avangardo herojų veiksmais, iš esmės, buvo galima sukurti idealią visuomenę. Svajonė sukūrė itin romantiškas, žavingas asmenybes. Tačiau iš to pamažu visoje Lotynų Amerikoje susiformavo daug karinių, visiškai nežmogiškų, negailestingų diktatūrų. Vienos iš jų atrado idealių būdų nutraukti demokratinius procesus, prasidėjusius kai kuriose šalyse partizaninių pasipriešinimų metu, nacionaliniuose išlaisvinimo judėjimuose. Kiti tiesiog griežtai padarė galą demokratinėms tradicijoms, jau įsitvirtinusioms tokiose šalyse kaip Čilė ar Urugvajus. Po viso to viską reikėjo pradėti nuo pradžių – atkurti demokratijas, kurias didieji idealistai išniekino.
Pagaliau žmonija suvokė, kad nieko geriau už demokratiją kol kas tikrai nėra. Ir būtent dėl to verčiau atsisakyti idealios visuomenės vaizdinio ar svajonės ir mėginti sukurti visuomenę, kuri sugebėtų egzistuoti demokratijoje bei tarpusavio sutarime. Juk taip miršta mažiau nekaltųjų, nei žuvo maksimalistų-revoliucionierių dėka. Pastarųjų veiksmai galiausiai sunaikina laisvę, o tai neskatina jokio socialinio progreso.
– Kokiais kompleksais, Jūsų manymu, šiandien serga Lotynų Amerika?
– Akivaizdžiu nesugebėjimu naudotis suteikiamomis galimybėmis ir užsispyrėliškai nesimokyti iš savo klaidų. Gal toks apibendrinimas ir ne visai teisingas, juk dabar turime kur kas mažiau diktatūrų. Ir vis dėlto kaip tik čia yra ilgiausiai pasaulyje užsitęsusi Fidelio Castro diktatūra, kuri, pergyvenusi tris kubiečių kartas, yra vis dar gyva jau veik pusę amžiaus.
Yra dar vienas fenomenas – mažasis Fidelis – Hugo Chavezas. Jo aistringiausias noras – paveldėti iš Castro ilgaamžės diktatūros titulą. Tačiau net turint galvoje šiuos faktus, reikia pripažinti, kad Lotynų Amerikoje yra demokratija ir gerai, kad ji ne ideali.
Paminėčiau ir dar vieną įdomų fenomeną, kurio nebuvo du dešimtmečius – tai kairioji demokratija, kuri gyva Brazilijoje ar Urugvajuje. Nuostabus pavyzdys yra ir Čilė. Ją valdo kairiosios jėgos, kurios priima demokratijos žaidimo taisykles, kitaip tariant, liberalai ekonomikos politikoje. Tai naujas reiškinys Lotynų Amerikoje.
Parengė ir vertė Jurga Lūžaitė
