Anot jo, renkantis ir auginant vienmetes gėles, kuriomis galime pasipuošti balkonus ir palanges, reikia nepamiršti svarbiausių dalykų (daigeliams reikia neužteršto substrato, tinkamų šviesos, temperatūros bei drėgmės sąlygų) ir nebijoti, kad gali nepavykti: nepasiseks vienais metais – pasiseks kitais.
– Kokias vienmetes dabar jau galima sėti ar gal net jau ir reikėjo tai padaryti?
– Taip, sausio mėnesį reikėjo pasėti begonijas, vasarį – leukonijas. Jau buvo galima pasėti lobelijas. O kovas yra pagrindinis mėnuo, kai reikėtų sėti praktiškai visas ilgos vegetacijos vienmetes gėles.
– Sakote, jau reikėjo pasėti lobelijas. Tad, jei kažkas nespėjo, ar jau per vėlu?
– Lobelijas dar galima pasėti, bet jau reikėtų tai daryti spėriai. Tik jos žydės truputį vėliau.
– Kokia turi būti žemė? Ją reikia pirkti parduotuvėje ar atsinešti iš kiemo ar šiltnamio?
Pirmiausia reikia įsisąmoninti, kad augalai gyvena taip, kaip ir mes, gyvi organizmai. Todėl daigeliams reikia optimalių sąlygų: tinkamos temperatūros, vandens, šviesos ir, žinoma, maistinių medžiagos.
– Pirmiausia reikia įsisąmoninti, kad augalai gyvena taip, kaip ir mes, gyvi organizmai. Todėl daigeliams reikia optimalių sąlygų: tinkamos temperatūros, vandens, šviesos ir, žinoma, maistinių medžiagos. Norėdami augalus apsaugoti nuo ligų, naudotą substratą reikia dezinfekuoti arba išvis nenaudoti, nes jame gali būti ligų sukėlėjų. Taigi geriausia nesukti galvos ir nusipirkti sėjai tinkamo substrato.
– O gal yra tokių vienmečių gėlių, kurios nemėgsta būti persodintos, todėl jas patartina sėti tiesiai į dirvą?
– Taip. Šaknų sistema yra irgi labai aktuali, o negausią šaknų sistemą turi daugokai augalų. Taigi būti persodintos nemėgsta klarkijos, raudonžiedžiai linai, visa nakvišinių šeima, godecijos, kvepiančiosios leukonijos, grakščiosios gubojos.
– Tokia informacija būna užrašyta ant pakelių? Ar reikia pačiam žinoti?
– Dažniausiai reikia pačiam žinoti. Šiandien peržvelgiau sėklų katalogus, kuriuos rekomenduoja pardavėjai. Ten visko yra, pavyzdžiui, labai daug terminologinių klaidų, tad žmogus turi atsargiai viską vertinti. Keista, kad jų nelabai kas kontroliuoja. Nenoriu vardinti, bet kai kurios įmonės yra nesąžiningos.
– Kur laikyti dėžutes su pasėtomis, bet dar nesudygusiomis gėlytėmis?
– Pirmiausia reikia pridengti kokiu nors stiklu ar plėvele ir kiekvieną dieną nuimti, kad išdžiūtų susirinkęs vanduo. Būtų gerai, kad iš apačios būtų šilčiau. Kol sudygs, šviesos nereikia – tik vienas kitas augalas dygsta šviesoje, kiti geriau dygsta tamsoje. Svarbu šiluma – patalpoje turėtų būti 18–22 °C. Palangė nėra gerai, nes vienas šonas šils, kitas – šals. Apskritai buitinės mūsų sąlygos nėra itin geros daigams, nes daigai itin jautrūs šviesos režimui.
– O ką daryti, kai pradeda dygti?
– Kai pradeda dygti, svarbu, kad būtų kuo daugiau šviesos. Jauniems daigeliams šviesa būtina. Paprastai kokiam kvadratiniam metrui papildomai turėtų skiriama apie 200 vatų galingumo lempa. Šiuo laiku sėjant, augalus reikia stengtis pasėti rečiau, kad jie turėtų daugiau ploto, – tada jie mažiau sirgs, greičiau viskas išdžius. O viena didžiausių bėdų – perlaistymas.
– Kokias dar klaidas daro gėlių mėgėjai?
– Be perlaistymo, gali būti per mažai šviesos arba netinkamas dirvos rūgštingumas. Daugumai gėlių dirvos rūgštingumas turi būti 6,2–6,5 pH. Be abejonės, daigelius reikia pradėti ir grūdinti, kad jie neištįstų. Kai yra šilčiau, galima net išnešti į lauką: iš pradžių 10–15 min., vėliau – ir iki dviejų valandų Tai labai sulaikytų tįsimą.
– Ar svarbu atsižvelgti, kurioje pusėje (pietų, šiaurės, rytų, vakarų) yra palangė ar balkonas, kur augs gėlės?
– Vienmečių gėlių grupė įdomi tuo, kad beveik visos, išskyrus kokią nors begoniją, yra šviesomėgės. O šviesūs langai būna daugiau pietinėje, pietvakarinėje, šiek tiek rytinėje pusėje. Šiaurinė pusė vienmetėms gėlėms, galima sakyti, netinka. Tačiau ten galima auginti daugiametes gėles, pavyzdžiui, tokias, kurios lauke nežiemoja, bet kurias vasarą išnešame į lauką: fuksijas, lamstus, aspidistras, tradeskantes. Iš bėdos galima sodinti darželinę našlaitę.
Be to, vėliau ir pietinė pusė nėra pati geriausia, bet kai kurios vienmetės gėlės, tarkim, portulakos, ją pakenčia. Taigi tokioje vietoje gali augti gėlės, kurios turi storus, pūkuotus ar vaškiniu sluoksniu dengtus lapus, nes jie apsaugo nuo saulės. Tik nereikia pamiršti, kad ant lapų vandens lieti negalima – reikia pilti į lovelius.
– Ar šiemet gėlių mėgėjai gali rasti ypatingų naujovių?
– Man labai patiko svyrantys didieji žioveiniai. Žioveinis – tvirtas augalas, augantis į viršų, o šis svyrantis. Taip pat – rutulinė kraspedija, stuburtė – pilkas svyrantis augalas, anksčiau pagal lotynišką pavadinimą vadintas dichondra, Emilija (tankiažiedė), vienmetis lonas. O kas labai mėgsta retus augalus, gali auginti cilindrinę plaušenę (ją vadindavo šiūruokle). Tai į agurką panaši didelė gėlė, kurios išdžiovintus vaisius galima naudoti kaip kempinę. Paminėčiau ir patagoninę verbeną. Be to, galima ir su kaimynais palenktyniauti – auginti ricinmedį ir žiūrėti, kurio užaugs didesnis.
– Ar geriau gėles iš sėklų auginti, ar nusipirkti jau didelių žydinčių daigų ir pasipuošti namus?
– Žinoma, didelė dalis žmonių taip ir darys – pirks didesnius ir pasipuoš, bet jie praras didžiulį malonumą, kurį gautų patys augindami. Manau, kad atisakyti auginti patiems nereikia. Nepasiseks vienais metais – kitais galbūt pasiseks.
