Ateitis — neapčiuopiamas dalykas, jos tarsi niekuomet ir nėra, nes visuomet gyvenam tik dabartyje. Ar praskleidus ateities uždangą, jos „nenubaidome“, neiškreipiame, o gal tiesiog užsikoduojame tam tikriems dalykams, kurie esą būtinai turi įvykti?
Ne visai taip — kai blogus dalykus ištari garsiai, jie tarsi palengvėja — lyg orą iš baliono išleistume. Juk ne veltui sakoma, kad skausmu reikia su kuo nors pasidalinti, išsipasakoti. Arba žmonės, kaip žmonės sako, iš didelio debesies — mažas lietus. Tad kai tu blogą prognozę išdalini, sakykim, pasidalini su draugais, smūgis nebūna toks didelis.
O apie laukiamus gerus dalykus, atvirkščiai, nereikia prasitarti, daug kalbėti, tuo labiau negalima girtis, kol dar niekas neįvyko, kad nebūtų prarasta išsipildymo energija. Tokios nuostatos laikosi visos religijos. Sakykim, žydai niekuomet nebara ir nepeikia vaiko į akis, kad, kaip jūs sakote, jo neužkoduotų. Tačiau išbarti reikia už akių — kad energija nebūtų pažeista.
Kai blogus dalykus ištari garsiai, jie tarsi palengvėja — lyg orą iš baliono išleistume. Juk ne veltui sakoma, kad skausmu reikia su kuo nors pasidalinti, išsipasakoti. Sako V.Budraitytė.
Todėl neigiamos prognozės visai nėra blogas dalykas — perspėji, žmonės atkreipia dėmesį, ima veikti ir nebūna „griaustinio iš giedro dangaus“.
Vadinasi, blogus dalykus reikia ištarti, o gerus — pasilaikyti sau. Tad gal lietuviai labai išmintingai elgiasi, kalbėdami vien apie gresiančias nelaimes, tarsi norėdami jas išvaikyti?
Šis mūsų bruožas, mano nuomone, labiau susijęs su kitais dalykais: mes nemokame savęs vertinti, nes neišmokome to vaikystėje. Juk kaip mūsų tėvai sakydavo, ir mes taip sakome: „Visi vaikai kaip vaikai, o mano — tai jau pats prasčiausias“. Nors taip dažnai ir negalvojame, bet žodžiai ištarti, ir tai yra baisus vaiko asmenybės kodavimas. Žydai atvirkščiai sako: vos tik vaiko gyvybė užsimezga, jis tampa pačiu geriausiu, pačiu protingiausiu. O mes linkę savo vaikus užkoduoti nevykėliais. Daug metų dirbu su žmonėmis ir matau — vaikai, buvę gerbiami šeimoje, vėliau tampa gerbiami ir visuomenėje. Jie daug pasiekia, neturi kompleksų ir t.t. Menkinami vaikai išlaiko kompleksus visą gyvenimą ir yra nepatenkinti, kad ir ką gyvenime pasiektų — tai juos nužiūrinėja, tai kaimynai pavydi, tai kiti pasiekė daugiau...
Tad bet koks ištartas žodis turi labai svarią reikšmę, juo labiau kalbėjimas apie ateitį. Jūs turbūt esate gana atsargi, prieš ką nors kalbėdama?
Be jokių abejonių, reikia labai apgalvoti, kam sakyti, ką sakyti ir kaip sakyti. Nors priešingai susiklosčiusiam mitui, kad buriasi tik silpni žmonės, pas mus lankosi stiprios asmenybės, bet tai yra teisinga ir jiems. Faktas, kad išdrįsti pažvelgti į ateitį reikia turėti stiprybės. Kai kurie žmonės man taip ir sako — nieko blogo man nesakyk, tik gerus dalykus. Nors kas yra bloga ir ką galima pakeisti, aš visuomet pasakau, o ko negalima pakeisti — ir taip niekada nesakau. Ir pati savo horoskope stengiuosi nematyti to, ko nenoriu matyti. Net savo vyro (taip pat dirbančio toje pat srityje Gaudento Naujoko — T.R.) neprašau, kad jis pažiūrėtų, kada man baigsis „juodasis“ periodas. Sakau: pažiūrėk, kada man pradės sektis, ar jau ateina Didžioji sėkmė. Esu optimistė.
Ateities spėjimu visuomet užsiimdavo išskirtiniai žmonės, spėdavo ateitį sukūrę ypatingą sielos būseną, sakykim, šamanai sušokę kokį ritualinį šokį. Šiais laikais šis užsiėmimas tarsi nuvainikuotas — štai ir jūs dirbate su klientais apsirengusi patogiais naminiais drabužiais...
Faktas, kad išdrįsti pažvelgti į ateitį reikia turėti stiprybės. Kai kurie žmonės man taip ir sako — nieko blogo man nesakyk, tik gerus dalykus. Teigia pašnekovė.
Esame per daug pasaulietiški, ar ne? Visų pirma, kai darai metų prognozę, jau žinai viską mintinai, nes būni viską išnagrinėjęs iš anksto ir net prisimeni, kaip kurio horoskopo ženklo atstovui seksis. Ir pas mane atėję žmonės dažnai klausia — oi, kaip čia pas jus šviesu, jokios prieblandos, žvakių ir t.t. Jei žmonės nori būti mistifikuoti, jie gali rinktis bet kurią iš daugybės būrėjų, kurios tuo užsiima. O mane geriau tegu renkasi tie, kurie nori rimtos astrologinės konsultacijos. Matyt, kad jos tikrai yra profesionalios, jei žmonės tiek metų pas mane eina — juk pakaktų pasklisti gandams, ir viskas. Dirbu sau, neturiu jokio kito darbo, išskyrus būrėjos — tai labai didelė atsakomybė.
Ir mane kartais žmonės įkalbinėja — užleisk tu kokios muzikėlės, užskleisk užuolaidas... Bet aš nesiruošiu užsiimti žaidimais, tai nėra mano amplua. Nuo senų laikų šamanai galėdavo tą patį pasakyti valgydami sumuštinį ir užsikėlę koją ant kojos. Kaip sakė viena rašytoja, stebuklų nėra, yra tik žinojimo lygmuo. Kas vienam aišku, kitam gali atrodyti stebuklas. Man, pavyzdžiui, internetas yra stebuklas (šypsosi. — T.R.). Stebuklui galima melstis, bet galima pabandyti sužinoti, kaip jis veikia, ir tuomet atsiras žinojimas.
Išeitų, kad žmonės, domėdamiesi ateitimi, jaučia to žinojimo stygių...
Žinoma, ateitį galima pamatyti, prasukant kaip kokį spalvotą filmą, bet ir esmės ateitis yra sukuriama. Ir karmą galima pataisyti, išmelsti malonės... Tikina moteris.
Taip, bet daugeliui žmonių, matyt, yra gerai taip, kaip yra. Dažnai savo paskaitose klausiu: kas nori būti laimingas, sveikas, sulaukti sėkmės? Visi to nori. O ką, klausiu, darote, kad taip atsitiktų? Rūkai, po darbo prisigeri alaus, apgaudinėji darbuotojus? Aš jiems tai aiškinu pačiais paprasčiausiais pavyzdžiais. Ar pasninkauji, riboji savo poreikius, kiekvieną dieną bent minimaliai sportuoji, kartais nešneki, su vaikais važiuoji į gamtą, parodai jiems apsnigtus medžius? Ar grįžti namo su keturiais buteliais alaus ir rėki, kad tave paliktų ramybė? Aš, sakykim, nenoriu, kad mano vaikai tik ir lauktų, kol aš gausiu pensiją, kad ją pragertų, todėl, net būdami labiausiai pavargę, su vaikais važiuodavome į mišką pasiklausyti lakštingalų... Nesakau, kad mano vaikai kažkokie stebuklingi, bet tikiuosi, kad jie senatvėje mane globos. Tai tiek.
Žinoma, ateitį galima pamatyti, prasukant kaip kokį spalvotą filmą, bet ir esmės ateitis yra sukuriama. Ir karmą galima pataisyti, išmelsti malonės...
Įprastai įvairiais būrimais ir ateities spėjimais žmonės susidomi keičiantis metams ir kitais pereinamaisiais laikotarpiais. Ar tai turi prasmės. Ar į savo ateitį reikia įsiklausti nuolat?
Taip, tai sena, turinti prasmę tradicija. Svarbūs ne tik Naujieji metai, bet ir vasaros, žiemos lygiadieniai ir t.t. Šiuo tamsiausiu metų laiku tamsos pasaulis labiausiai priartėja prie mūsų, todėl turime būti susikaupę, budrūs, pasninkauti, kad taip pritrauktume sėkmę.
