Renesanso genijus nepaliko jokių jaunatviškų savo autoportretų, tačiau akademikai ilgą laiką įtarė, kad jis save galėjo nutapyti viename iš kūrinių.
Neseniai meno ekspertas pasiūlė naują intriguojančią teoriją – kad L. da Vinci save pavaizdavo viename žymiausių dailės kūrinių – freskoje „Paskutinė vakarienė“. Ir tą padarė net dukart.
Rossas Kingas mano, kad L. da Vinci savo paties veido bruožus naudojo tapydamas apaštalus Tomą ir Jokūbą jaunesnįjį.
Jis remiasi įrodymais, esančiais mažai žinomame eilėraštyje, sukurtame XV amžiaus 10 dešimtmetyje, kai L. da Vinci tapė „Paskutiniąją vakarienę“. Eilėraščio autorius Gasparo Visconti buvo dailininko draugas ir Sforza rūmų darbuotojas.
Humoristiniame eilėraštyje G. Visconti pašiepia neįvardintą menininką, kuris savo autoportretą, ‚kad ir koks gražus jis bebūtų“, įkomponavo į savo paveikslą, panaudodamas savo gestus ir išraiškas.
Paties L. da Vinci graži išvaizda buvo tapusi legenda. Tą užfiksavo ir jo XVI amžiaus biografas Giorgio Vasari, kuris teigė, kad dailininką „dangus apdovanojo grožiu, gracija ir talentu“. O paveiksle Tomas vaizduojamas pakėlęs pirštą – šis gestas jo amžininkų buvo laikomas skiriamuoju L. da Vinci ženklu.
R. Kingas taip pat nurodo vieno iš dailininko padėjėjų raudona kreida nupieštą piešinį, kuriame, kaip manoma, L. da Vinci vaizduojamas maždaug 1515 metais. Jame vaizduojamas klasikinio grožio vyras su graikiška nosimi, laisvai krentančiais plaukais ir ilga barzda – „ant XV amžiaus italų smakrų retai aptinkamu ženklu“, pažymi meno ekspertas. „Paskutinėje vakarienėje“ Tomas, stovintis Kristaus kairėje, ir Jokūbas jaunesnysis, antras iš kairės, labai primena šį piešinį – abu jie pavaizduoti su graikiškomis nosimis, laisvai krentančiais plaukais ir barzdomis.
„Paskutinė vakarienė“ yra vienintelis paveikslas, kurio niekas – nei pakvaišėliai, nei akademikai – nebandė identifikuoti kaip L. da Vinci portreto“, – „The Independent“ teigė R. Kingas.
Iš originaliosios L. da Vinci freskos, nutapytos Šv. Marijos Maloningosios bažnyčios vienuolyno Milane valgomajame, šiandien likę labai nedaug. Ją sunakino laikas ir karai, o ketinimai paveikslą restauruoti nuolat skaldo ekspertus.
„Iš visų apaštalų, su kuriais L. da Vinci būtų norėjęs būti siejamas, pirmoje vietoje turėtų būti abejojantis Tomas, nes Leonardo labiau tikėjo klausimų kėlimu, o ne susitaikymu su tuo, ką tau sako žmonės“, – teigė L. da Vinci tyrinėtojas Charlesas Nichollas.
