Nedidelis Šaukoto miestelis, kuriame dirba Zenonas, yra Radviliškio rajone. Čia su apylinkėmis gyvena apie tūkstantis žmonių. Dauguma jų – vyresnio amžiaus, todėl retai išeina iš namų. Dėl šios priežasties paštininkas ilgainiui tampa vieninteliu, kuris juos aplanko bent kartą per savaitę.
Zenono darbo diena prasideda 9.30, kai atvyksta gyventojų siuntos, ir kartais tęsiasi iki vėlaus vakaro. Kasdien jis nuvažiuoja kiek daugiau nei 100 km ir aplanko nuo 50 iki 100–to namų. Tačiau turėdamas ilgametę patirtį jis teigią nematąs vargo įsiminti tiek daug adresų.
„Per tiek metų visų namus išmokau mintinai. Be to, gerai pažįstu šiuos žmones – žinau, kur kokie giminės, kas su kuo, kaip ką, kas atsitiko... Būna, atvykstu, o žmogus serga, nepasikelia iš lovos ir man sako: „Piniginė ant stalo, tu imk, kiek tau reikia, kvitą palik ir viskas“. Aš klausiu – „Bet kaip aš imsiu? O jeigu ko trūks?“, o man atsako – „Baik tu, žinau, kad manęs neapgausi“, – atvirauja paštininkas.
Kartu priduria, jog žmones Šaukote bendrauja labai bičiuliškai: „Atvežu laikraštį ar laišką, tai vis pakviečia arbatos, įdeda medaus. Kaip atsisakysi? Gi įsižeis! Kitą sykį būna užgriūna tų laikraščių, nėra laiko. Bet ateini pas kokią senolę, o ji pradeda pasakoti, kokia jos jaunystė, senatvė, kad ligos... Aš sakau, kad labai skubu, o ji atsako: „Skubėk kiek nori, bet turi mane išklausyti“. Sėdi, klausaisi.“
Naujas automobilis ir darbas planšete
Neseniai Šaukoto paštininko rutina šiek tiek pakito. Įgyvendinus naują veiklos modelį, nedidelėse gyvenvietėse, retai lankomus pašto skyrius pakeitė mobilūs paštininkai, siuntas ir laiškus išvežiojantys automobiliu ir visas pašto paslaugas atliekantys pas žmogų namuose.
Pašnekovo teigimu, tokie pokyčiai buvo naudingi –šiandien jis turi naujutėlaitį automobilį ir modernias darbo priemones. Visa informacinė sistema buvo perkelta į skaitmeninę erdvę, valdomą planšetėje integruota programa.
„Gegužės 23-ią dieną į seniūniją atvažiavau su nauju automobiliu, tai visas kaimas susirinko pažiūrėti! Aišku, Vilniuje su tokia mašina turbūt įspūdžio nepadarysi, o kaime – tai įvykis“, – juokaudamas pasakoja Zenonas.
Paklaustas, ar sunku buvo įgusti dirbti su planšete, atsakė, jog problemų nekilo: „Kadangi su kompiuteriu pats dirbu, mokesčius moku internetu, tai nebuvo stebuklas. Programa gerai padaryta, ir jokių popierizmų. Man tai labai patinka, ir prie senos sistemos grįžti nebenorėčiau.“
Taip pat priduria, jog anksčiau kiekvienas gyventojas, priėmęs paštą ar siuntą, turėdavo pasirašyti pilną vardą ir pavardę spausdintinėmis raidėmis: „Įsivaizduokite, kokiai senutei reikia kas kartą suraityti tuos žodžius, o kad ji vargiai bemato, rankos dreba... Yra ir tokių, kurie iš viso nei skaito nei rašo. Šaukote tokių yra keturi. Tai ką jiems daryti? O dabar planšetėje suraito parašą, ir viskas.“
Siuntos – iš Indonezijos, spauda – vietinė
Paklaustas, kur šaukotiškiai siunčia laiškus ir iš kur gauna siuntas, miestelio paštininkas atsako, jog daugiausiai iš Lietuvos. Tačiau pasitaiko ir egzotiškesnių adresų. „Netoliese gyvena jauna šeima, tai jiems siuntos ateina iš Indonezijos, Amerikos, Australijos, Kinijos. Turi kažkokį vietinį verslą“, – pasakojo Zenonas.
Tiesa, jis atkreipė dėmesį, jog siunčiamų laiškų ar atviručių skaičius pastaruoju metu smarkiai sumažėjęs: „Mažai ir sulaukiam sveikinimų su Šv. Kalėdomis ar Velykomis. Šiandien laišku dažniausiai ateina sąskaita, teismas, antstoliai, skolų išieškojimas... Menki džiaugsmai.“
Tai, ką žmonėms paštininkas atveža reguliariai, yra spauda. Tiesa, prenumeruojamų laikraščių ar žurnalų spektras yra siauras, nes pinigų stygius spaudžia kišenes. „Žmonės daugiausiai skaito „Vakaro žinias“, nes jos pigiausios. Dar kelis Radviliškio krašto laikraščius, nes juose rašo, kas mirė rajone. Žurnalų ar brangesnių laikraščių neįperka“, – apie spaudos paklausą Šaukote pasakoja paštininkas.
Jo teigimu, dauguma vietinių gyvena iš pensijų, yra keletas ūkininkų, dalis dirba vietos institucijose (mokykloje, seniūnijoje) ar susirandą darbą Šiauliuose. Į Šaukoto demografinę ir ekonominę ateitį Zenonas žvelgia su liūdesiu: „Kiek aš jau dirbu, tai yra dingusių kaimų, žmonių nebėra, labai mažėja. Šaukoto miestelyje jau gal virš 20 namų pardavinėjama, bet niekas jų neperka. Jaunimas išvažiuoja, o pensininkai po truputį išeina...“
Tačiau pats teigia gyvenąs šviesiomis nuotaikomis: „Čia gyvenu daug metų ir žmoną Šaukote susiradau. Pas mus miestelyje gyvena geri žmonės, dar turime ir labai šviesaus proto senolių. Nėra ir kuo skųstis.“
