Meteoritai ir asteroidai
Milžiniški iš kosmoso krentantys uolienos gabalai tapo dešimtojo dešimtmečio mokslinės fantastikos filmų įkvėpimo šaltiniu. Puikūs to pavyzdžiai – filmai „Armagedonas“ ir „Gilus sukrėtimas“. Hipotezė apie galimą meteoritų vaidmenį mūsų planetos sunaikinime su pirmąja kritika susidūrė dar tada, kai ši hipotezė buvo pirmą sykį iškelta – 1980-aisiais. Tačiau nuo to laiko nemažai žmonių įtikėjo, kad meteorito smūgis į Žemę daugiau nei prieš 65 mln. metų iš tiesų galėjo nuo jos paviršiaus nušluoti dinozaurus.
Paskutinis žinomas į Žemę atsitrenkęs ir milžiniškos žalos pridaręs meteoritas – tai 1908 metais virš Sibiro sprogęs dešimties aukštų pastato dydžio vadinamasis Tunguskos meteoritas. Šio sprogimo pasekmės – 80 mln. medžių išguldytų 2 tūkst. kvadratinių kilometrų plote netoli Tunguskos upės. Teigiama, kad dėl to, kad šis regionas yra toks tolimas, meteorito sprogimas žmonių gyvybių tąkart nenusinešė.
NASA mokslininkas „Yahoo! News“ sakė: „Tokio incidento metu išskiriama energija prilygsta kelioms megatonoms trotilo – taip nutinka dėl meteorito skriejimo greičio, siekiančio daugybę kilometrų per sekundę. Ant Hirošimos numesta atominė bomba sprogimo metu išskyrė energiją, siekusią apie 15 kilotonų trotilo. Taigi net santykinai mažų asteroidų žala, jei jie atsitrenktų į Žemę, prilygtų galingos atominės bombos žalai.
Pasak kai kurių šiuolaikinių astronomų ir senovės majų pranašysčių, per žiemos saulėgrįžą 2012 metų gruodžio 21 dieną įvyks retas Žemės, Saulės ir Paukščių Tako centro išsirikiavimas į vieną liniją.
Rusijos mokslininkai paviešino dar keletą apokaliptinių pranašysčių. Anot jų, yra rizika, kad 2036 metų balandžio 16 dieną su Žeme susidurs „Apophis“ pramintas asteroidas, kurio dydis siekia dviejų futbolo aikščių dydį. Tačiau nors rusų mokslininkai pripažįsta, kad teoriškai tokia galimybė egzistuoja, tačiau jie pažymi, kad ši tikimybė yra nedidelė – viena iš 233 tūkst. Sankt Peterburgo Pulkovo observatorijos atstovas Sergejus Smirnovas sakė: „Kokia tikimybė, kad šis asteroidas iš tiesų atsitrenks į Žemę, neįmanoma įvertinti iki 2028 metų, kai jis priartės prie mūsų planetos. Jei jis trenksis į Žemę, mūsų planetą ištiks katastrofa.“
Saulės audros
Galingos saulės audros, tokios, kokias pasaulis patyrė 2011 metų pradžioje, ištinka kas 11 metų, kai apsiverčia Saulės magnetinis laukas. Anot kai kurių teorijų, būtent tai gali lemti pasaulio pabaigą.
1858 metais užfiksuotas vadinamasis „Carringtono įvykis“ – aštuonias dienas trukęs Saulės spinduliavimo paūmėjimas, sukėlęs sumaištį visuose pasaulio telegrafuose, padegęs pastatus. Nacionalinė mokslų akademija teigia, kad šiandien Saulės paūmėjimas per 90 sekundžių galėtų išmušti 300 svarbių transformatorių ir nutraukti elektros tiekimą 130 mln. gyventojų. Apskaičiuota, kad per pirmuosius metus po Saulės audros nuostoliai galėtų siekti 1,2 trilijonų svarų sterlingų, o atsigavimui prireiktų nuo ketverių iki dešimties metų.
NASA atstovas „Yahoo! News“ sakė: „Teigti, kad Saulės paūmėjimas galėtų lemti pasaulio pabaigą, šiek tiek per drastiška. Tačiau kalbant apie tai, kaip tai galėtų paveiktų žmoniją, tenka pripažinti, kad mūsų gyvenimo būdui būtų padaryta didelė žala – būtų sunaikintos komunikacijas, nuo kurių mes esame itin priklausomi, kaip antai GPS satelitai.“
Ašigalio pasislinkimas
Pasak kai kurių šiuolaikinių astronomų ir senovės majų pranašysčių, per žiemos saulėgrįžą 2012 metų gruodžio 21 dieną įvyks retas Žemės, Saulės ir Paukščių Tako centro išsirikiavimas į vieną liniją. Šis išsilygiavimas siejamas su lygiadienių precesija ir persikėlimu iš vieno pasaulio į kitą. Teigiama, kad tai įvyksta tik sykį per 25,800 metų. Niekas tiksliai nežino, kokias pasekmes šis išsirikiavimas turės Žemei, tačiau majai tikėjo, kad jos bus katastrofiškos ir lemsiančios pasaulio pabaigą.
Įsivaizduojama, kad ašigalio pasislinkimas sukeltų žemės drebėjimus, cunamius, globalinius klimato pokyčius ir galiausiai – planetos katastrofą, panašią, kaip kad pavaizduota filme „2012“.
Ašies poslinkio teoriją rėmė keletas mokslininkų. Tarp jų buvo ir Albertas Einsteinas. Tačiau pasak 2006 metais Princetono universiteto geologo Adamo Maloofo atliktos studijos, Žemės ašigaliai jau buvo pasislinkę seniau. Manoma, kad Šiaurės ašigalis prieš 800 mln. metų galėjo būti Ramiojo vandenyno viduryje.
Su šiomis pasaulio pabaigos prognozėmis nesutinka ir NASA atstovai. Ekspertai neigia šias pranašystes sakydami: „Nieko blogo Žemei 2012 metais nenutiks. Mūsų planeta gyvuoja daugiau nei keturis milijardus metų ir viso pasaulio mokslininkai nežino jokių grėsmių Žemei, kurios galėtų ištikti 2012 metais. Per artimiausius kelis dešimtmečius nenusimato jokių planetų išsirikiavimų, 2012 metais Žemė neperžengs galaktinės plokštumos. Tačiau net jei minėtas išsirikiavimas ir įvyktų, jo pasekmės Žemei būtų nežymios.“
Didžiuliai ugnikalnių išsiveržimai
2010-aisiais Islandijoje išsiveržęs Eyjafjallajokull ugnikalnis paralyžiavo keliones oru visoje Šiaurės Europoje. Tačiau jei dabar išsiveržtų vienas iš didžiausių žinomų ugnikalnių, jo žalos mastai būtų katastrofiški. Pasak specialistų, paskutinis išsiveržęs milžiniškas ugnikalnis – tai Toba ugnikalnis Sumatroje, Indonezijoje, prieš 75 tūkst. metų. Į atmosferą tuo metu pateko tūkstančiai kubinių kilometrų pelenų ir sieros dioksido – jų buvo tiek daug, kad visame pasaulyje pro juos neprasiskverbė net saulės šviesa, o temperatūra sumažėjo 21 laipsniu. Teigiama, kad šis kataklizmas išnaikino didžiąją dalį žmonijos ir augalų.
Dabar pasaulio mokslininkai kalba apie galimybę, kad ateityje išsiverš vienas iš didžiausių žinomų priešistorinių ugnikalnių – po Yellowstone'o nacionaliniu parku Vajominge esantis didžiulis ugnikalnis, kuris nuo 2004 metų kyla rekordiniu greičiu. Pasak stebėtojų, šio ugnikalnio išsiveržimas būtų milžiniška katastrofa, per kurią pusė Jungtinių Valstijų teritorijos būtų palaidota po iki vieno metro gylio pelenų sluoksniu, žūtų gyvuliai, o tūkstančių žmonių gyvybės atsidurtų pavojuje.
Mokslininkai mano, kad šis ugnikalnis išsiveržia sykį per 600 tūkst. metų, tačiau paskutinis jo išsiveržimas buvo prieš 640 tūkst. metų. Tai reiškia, kad iki kito šio ugnikalnio išsiveržimo liko dar be galo daug laiko.
Globalinis atšilimas
Jei Žemės vidutinė temperatūra ir toliau kils tokiu tempu, kaip kad pastaruosius 50 metų, Žemė, kokią mes ją žinome, pasikeis, tikina klimatologai. Tačiau taip pat teigiama, kad dar ne vėlu gelbėti mūsų planetą, mat ne viena valstybė rodo iniciatyvą užkirsti kelią pasekmėms, su kuriomis žmonija susidurtų dėl vadinamojo „šiltnamio efekto“.
Pagal vieną iš pačių blogiausių scenarijų, nepavyks sustabdyti dabartinių procesų, atogrąžų miškai išnyks, daugybės dirvožemių derlingumas bus sunaikintas, o Arktis liks be ledo net ir žiemą. Londone bus taip pat karšta kaip Kaire, o oro kokybė tokia prasta, kad žmonės susidurs su kvėpavimo sistemų problemomis. Labiausiai apgyvendintos pasaulyje vietos, kaip antai Tokijas, Niujorkas, Mumbajus, Šanchajus ir Daka bus užtvindyti dėl 11 metrų pakilusio jūros lygio. Uraganai, sausros taip pat taps vis dažnesnės, plis vis daugiau infekcinių ligų.
