Tyrėjai susirado duomenis apie išlikusius gyvus žmones per 18 katastrofų jūrose per pastaruosius tris šimtmečius. Iš viso autoriai išnagrinėjo 15 tūkst. keleivių ir įgulos narių likimus ir nustatė, kaip išlikimo gyviems per laivų katastrofas tikimybė skyrėsi skirtingoms lyties ir socialiniu požiūriu grupėms.
Paaiškėjo, kad vyrai katastrofos atveju išlieka gyvi vidutiniškai du kartus dažniau nei moterys. Duomenų apie išlikusius gyvus vaikus pavyko surasti tik 15 iš 18 tirtų laivų katastrofų atveju, ir jie buvo dar mažesni - vaikų galimybės išsigelbėti sudarė tik 15 proc.
Laivų įgulos nariai ir kapitonai vidutiniškai išlieka gyvi kur kas dažniau nei keleiviai vyrai - 61 proc., palyginti su 37 proc. keleivių.
Nustatyti skaičiai iš esmės nepriklausė nei nuo pačios katastrofos trukmės, nei nuo laiko, kurį drauge praleido keleiviai ir įgula. Moterų galimybės išsigelbėti buvo mažos, net kai jos sudarė nedidelę dali katastrofos dalyvių. Įdomu, kad skirtumas tarp lyčių šiuo požiūriu per pastarąjį šimtmetį sumažėjo.
Išimtis iš išnagrinėtų katastrofų yra „Titaniko“ atvejis. Jo kapitonas įsakė imti į gelbėjimo valtis pirmiausia moteris ir vaikus, ir, sprendžiant iš mačiusiųjų pasakojimų, šis įsakymas buvo vykdomas su ginklu rankose. Todėl galimybė išsigelbėti moterims pasiekė 70 proc., palyginti su 20 proc. vyrams.
Iš to autoriai daro išvadą, kad kilus katastrofai žmonės paprastai elgiasi pagal principą „kiekvienas už save“, ir tokią situaciją gali paveikti tik ryžtingi kapitono veiksmai.
