Homilijoje pontifikas, komentuodamas dienos skaitinį iš Evangelijos apie Kanos vestuves, kalbėjo apie tai, ko iš šio skaitinio gali išmokti šeimos savo kasdieniame gyvenime:
„Šeima yra arčiausiai esanti ligoninė, pradinė mokykla vaikams, nepakeičiama atrama jaunuoliams, geriausi globos namai seneliams. Šeima yra didžiulis socialinis lobis, kurio kitos institucijos negali pakeisti, kuriai turi būti padedama, kad neprarastumėme visuomenės teikiamų paslaugų piliečiams teisingo supratimo.
Šios paslaugos nėra kokia išmalda, bet „socialinės skolos“ atidavimas šeimos institutui, kuris tiek daug duoda bendrajam gėriui, sakė popiežius, galiausiai pabrėžęs, jog šeima yra ir „namų bažnyčia“, kurioje perduodamas dieviškos meilės švelnumas ir gailestingumas. Šeimoje tikėjimas susimaišo su motinos pienu: patiriant tėvų meilę jaučiamasi arti Dievo meilės.
Šeimoje stebuklai daromi su tuo, ką turime, kas esame, ką galime panaudoti. Dažnai tai nėra idealas, svajonė ir net ne tai, kas „turėtų būti“, – pasakė Pranciškus, taipogi paprašydamas visų maldos už rudenį vyksiantį Vyskupų sinodą, kad, dvasiniame įsiklausyme, atrastų konkrečius sprendimus dideliam skaičiui šiandienos šeimų sunkumų.
Po Mišių popiežius nuvažiavo į Gvajakilio jėzuitų Javier kolegiją, kurioje yra lankęsis dar prieš skyrimą vyskupu, kai ėjo Argentinos jėzuitų provincijolo pareigas. T.Bergoglio SJ anuomet siųsdavo Argentinos jėzuitų naujokus studijuoti į Gvajakilio Javier kolegiją.
Apsilankęs joje popiežius Pranciškus papietavo su kolegijos bendruomene, drauge aplankė kolegijoje gyvenantį 91 metų t. Paquito, buvusį ilgametį novicijų vadovą, kurį asmeniškai pažįsta. Prie pietų stalo vyravo neformali ir šeimyniška nuotaika, dalyvavusieji dalijosi jėzuitų gyvenimo prisiminimais, papasakojo Vatikano radijui su popiežiumi kolegijoje pietavęs t. Federico Lombardi, popiežių kelionėje į Lotynų Ameriką lydintis Šventojo Sosto spaudos salės direktorius, kuris irgi yra jėzuitas.
Taip pat F.Lombardi pasidžiaugė, su kokiu džiaugsmu, šiluma ekvadoriečiai pasitiko popiežių, priimdami jį kaip šeimos popiežių, artimą popiežių, kuris kalba šiems žmonėms spontaniškai, paprastai, konkrečiai.
Tai atsispindi ir žmonių veiduose, elgesyje, jų šypsenose ir iš susijaudinimo byrančiose ašarose. Popiežiui labai svarbus buvimas su žmonėmis, bendruomeniškumo patirtis, taip pat ir išgyvenant tikėjimą, praktikuojant liaudišką pamaldumą, konkrečiai taikant tikėjimo tiesas kasdieniame gyvenime.
Po pietų popiežius Pranciškus išskrido atgal į Ekvadoro sostinę Kitą. Sostinėje popiežius Pranciškus aplankė Ekvadoro valstybės vadovą prezidentą Rafaelį Correa prezidentūros rūmuose, susitiko atskirai su prezidentu, paskui su jo šeimos nariais ir su Ekvadoro valstybės pareigūnų delegacija, apsikeitė dovanomis.
Pasibaigus susitikimams prezidentūroje, pirmadienio vakarą popiežius Pranciškus iš prezidentūros pėsčiomis nuėjo iki netoliese esančios Kito katedros, kurioje pasimeldęs privačiai išėjo į lauką pasveikinti susirinkusių tikinčiųjų.
Dievas teduoda, kad kaip šios katedros akmenys, taip ir mes ant savo pečių neštume kitų žmonių poreikių naštą, padedant pastatyti arba restauruoti daugelio brolių gyvenimus, tų kurie daugiau nebepajėgia kurti arba kuriems viskas staiga sužlugo, – sakė popiežius.
„Atvykstu į Kitą kaip piligrimas, noriu pasidalyti su jumis evangelizavimo džiaugsmu. Jus laiminu, laiminu kiekvieną iš jūsų, jūsų seimas, jūsų artimuosius ir visą kilniąją ekvadoriečių tautą. (Meldžiu), kad nebūtų žmonių rūšiavimo, atrankos, atmetimo, nes visi yra broliai: kad niekas nebūtų atmestas, kad didžiojoje ekvadoriečių tautoje nebūtų atstumtų žmonių.
Statant šią katedrą, tęsė popiežius Pranciškus, buvo dirbama pagal vienius, autochtonų papročius, vežant medžiagas, jas apdorojant, mūrijant. Tai buvo darbas vardan bendruomenės gerovės, anonimiškas darbas, be reklaminių afišų, be aplodismentų.
Dievas teduoda, kad kaip šios katedros akmenys, taip ir mes ant savo pečių neštume kitų žmonių poreikių naštą, padedant pastatyti arba restauruoti daugelio brolių gyvenimus, tų kurie daugiau nebepajėgia kurti arba kuriems viskas staiga sužlugo.“
Po apsilankymo katedroje, Pranciškus sugrįžo į savo laikinuosius namus – Apaštališkąją nunciatūrą Kite, kurioje nakvojo.
Pranciškus sugrįžo į gimtąjį Pietų Amerikos žemyną praėjus dvejiems metam nuo pirmosios Apaštališkosios kelionės į Rio de Ženeirą 2013 metų liepos 22-29 dienomis, kur vadovavo XXVIII Pasaulinei jaunimo dienai ir aplankė Brazilijos tikinčiųjų bendruomenę.
