Martinai buvo sutuoktiniai, kurie „labiau verti dangaus nei žemės“, kaip apibūdino juos viena iš penkių dukterų, Šv. Teresėlė iš Lizjė, paskelbta šventąja prieš 90 metų.
Tai yra pirmoji sutuoktinių pora Bažnyčios istorijoje, kurie kanonizuojami kartu dėl savo nuolankaus liudijimo ir diskretiško šeimyninio bei santuokinio gyvenimo.
Atsakydamas į klausimą, kodėl būtent jie, popiežius Pranciškus atsakė, kad tai evangelizuotojų pora, kuri visą gyvenimą liudijo tikėjimo į Jėzų grožį.
„Žinoma, kokia priimanti buvo Martinų šeima, kuri atvėrė savo duris bei širdį, nepaisant tuomet vyravusios tam tikros buržuazinės etikos, kuri niekino vargšus. Jie kartu su penkiomis dukterimis skyrė laiką, energiją ir pinigus padėti vargšams. Tai išties šventumo ir poros gyvenimo pavyzdys“.
Abu iš pradžių skausmingai ieškojo vienuolinio pašaukimo. Iš Normandijos kilęs Liudvikas persikėlė per Alpes, kad taptų Šv. Bernardo kanaunininku. Jo nepriėmė, tad grįžęs atsidėjo menui, darbui ir tarnystei parapijoje. Zelija neigiamą atsakymą gavo iš Šv. Vincento dukterų – per silpna buvo jos sveikata.
Liudviką ji sutiko ant Šv. Leonardo tilto ir niekada nebesiskyrė. Jų šeimoje gimė devyni vaikai, iš kurių išgyveno tik penkios dukros. Visos tapo vienuolėmis: keturios karmelitės ir vizitietė. Jauniausioji – Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, 1997 m. paskelbta Bažnyčios mokytoja. Zelija mirė nuo vėžio 1877 m., Liudvikas po ilgos ligos – 1894 m.
