„Šios vertybės simbolis, šio sugebėjimo „ikona“ yra šeima savo namuose susėdusi prie stalo. Valgymas prie bendro stalo tai dalijimasis ne tik maistu, bet ir jausmais, žodžiais įvykiais; tai iš tiesų fundamentalus išgyvenimas, – kalbėjo pontifikas.
Šeimyniškumas yra tarsi termometras, kuriuo matuojame šeimos tarpusavio santykių sveikatą. Jei šeimoje kažkas nesiseka, jei yra kokių nors paslėptų žaizdų, susėdus prie stalo viskas matosi. Jei šeima nevalgo kartu prie bendros stalo arba valgo, bet nesikalba, žiūri televiziją, ar visą savo dėmesį sutelkia į išmaniuosius telefonus – tokiai šeimai kažko trūksta.“
Krikščionybėje glūdi ypatingas pašaukimas tokiam šeimyniškumui, – pabrėžė popiežius.
Krikščionybėje glūdi ypatingas pašaukimas tokiam šeimyniškumui, – pabrėžė popiežius. Viešpats Jėzaus dažnai mokydavo sėdėdamas prie stalo. Jis ir Dangaus karalystę vaizdavo kaip šventinį pokylį. Jėzus prie vakarienės stalo suteikė mokiniams savo dvasinį testamentą, įsakydamas švęsti jo aukos atminimą, dovanodamas savo Kūną ir Kraują – išganymo Duoną ir Gėrimą, kurie maitina tikra ir nesibaigiančia meile.
„Šiais mūsų laikais, kai tiek daug uždarumo ir tiek daug įvairių sienų, šeimos ugdomas ir Eucharistijos stiprinamas šeimyniškas dalijimasis tampa nepranokstamai svarbus. Eucharistija ir ja besimaitinančios šeimos gali įveikti uždarumą, tiesti svetingumo ir meilės tiltus. Eucharistijos stiprinamas šeimyniškas svetingumas gali priimti, apsaugoti, pamaitinti mažutėlius, našlaičius, silpnuosius, sužeistuosius, nusivylusius ir apleistuosius,“ – priminė pontifikas.
Vėliau jis tęsė: „Žiūrėkime į Eucharistijos puotą. Viešpats laužo savo kūną ir lieja savo kraują už visus. Jokia nesantaika negali būti galingesnė už šią bendrystės Auką. Nuo jos nusišalinti gali tik veidmainiai ar susimokiusieji su blogiu. Joks kitas atstumas negali atskirti nuo duonos ir vyno, Viešpaties Kūno sakramento.
Gyva ir gyvybinga krikščioniškų šeimų sąjunga, kurios dinamiškas svetingumas apglėbia visus kasdienius vargus ir džiaugsmus, bendradarbiauja su Eucharistijos malone, sugebančia kurti bendrystę su vis nauja, viską apjungiančia ir gelbstinčia jėga.
Šitaip atsiskleidžia krikščioniškosios šeimos akiračių platybės. Ji mato taip plačiai kaip ir Bažnyčia – visų tautų žmonių, visų apleistųjų ir atstumtųjų Motina.“
Popiežius pabaigoje palinkėjo, kad šitoks šeimyniškumas dar labiau stiprėtų artėjančio Gailestingumo jubiliejaus metais.
