Pradėjus ieškoti šios istorijos liudininkų, sulaukėme patarimo kreiptis į B.Urlikienę, kurios šeima esą ir pastatė „Rublį“. Tačiau vos po kelių sakinių B.Urlikienės namuose paaiškėjo, kad garbaus amžiaus moteris apie šią istoriją ne ką težino.
Taip, su „Rublio“ atsiradimu susijusi jos vyro šeima. Tačiau pati B.Urlikienė pasakojo su tuo visiškai nesusijusi.
„Apvalų daiktą, panašų į pinigą, kurį visi vadino „rubliu“, aš čia jau radau, kai ištekėjau ir atsikrausčiau gyventi“, – pasakojo jiezniškė, sutikusi plačiau pasikalbėti apie save pačią ir vieną svarbiausių dalykų jos gyvenime – audimą.
Pirmas kartas prie staklių – be mamos leidimo
Austi B.Urlikienė pradėjo seniai – šio amato išmoko iš savo močiutės ir mamos. Tačiau skirtingai nei jos, audusios daugiausia sau, B.Urlikienės darbai plačiai pasklido po pasaulį – dabar jie žinomi ne tik Jiezne ar Birštone, kur kelis dešimtmečius dirbo audėja, bet ir visame pasaulyje – beveik visur, kur tik yra lietuvių bendruomenių. Jų nariai mėgsta tautinius rūbus. O šie siuvami iš jiezniškės nuaustų audinių.
Pašnekovė iki šiol prisimena pirmąjį kartą, kai atsisėdo prie audimo staklių. Tada jai buvo 10 metų. Kaip dabar prisimena, kad tąkart austi ji pradėjo be mamos leidimo.
Kai jie pamatė mano atliktą darbą, suprato, kad padariau gerai ir nuo to laiko jau leisdavo mamai padėti austi bent lengvesnius darbus, – apie pirmąjį „nelegalų“ audimą pasakojo jiezniškė.
„Pamenu, kai tėvai išvažiavo į Prienų turgų, o aš sėdau prie staklių. Brolis liepė daryti kitus darbus, o aš jo neklausiau ir pradėjau austi. Tik grįžo tėvai iš miesto ir brolis iškart paskundė mane, kad aš visą dieną audžiau.
Gimdytojai galvojo, jog netvirtą maišą išaudžiau ir jei grūdai nesilaikys ir išbyrės, tai bent bulvėms maišas tiks. Kai jie pamatė mano atliktą darbą, suprato, kad padariau gerai ir nuo to laiko jau leisdavo mamai padėti austi bent lengvesnius darbus“, – apie pirmąjį „nelegalų“ audimą pasakojo jiezniškė.
Netrukus 80-metį švęsianti audėja juokauja, kad neoficialiai audžia jau 70 metų, o oficialus skaičius – 50. Tiek metų audimas jai – darbas, ne tik malonumas.
Vėliau Birštono audimo ceche daug metų dirbusi moteris pasakojo, kad būtent šis amatas padėjo išlaikyti visą šeimą. Nors darbuotojos turėjo daug dirbti ir pagaminti visko tiek, kiek nurodyta „plane“, darbas B.Urlikienei niekada nebuvo sunkus. Galbūt būtent dėl to, kad dirbo su malonumu, ji ir dar dešimt Birštono audimo cecho audėjų, skirtingai nei likusios dešimtys darbuotojų, jautėsi išskirtinės – jomis vadovai pasitikėjo.
„Mūsų niekas netikrindavo, pačios sudėdavome štampus ir etiketes, tačiau dėl to buvome ne visai patenkintos. Visų darbus patikrina, o mūsų ne. O jei blogai padarėme? Žinoma, visi matė, kad mes darbščios moterys. Taip savo karjeros kategoriją ir kėlėme. Aš pasiekiau septintą – paskutinę kategoriją, daugiau nebebuvo kur kilti,“ – savo patirtimi dalinosi vėliau už krašto garsinimą Jiezno garbės pilietės ženkliuką gavusi amatininkė.
Nepriklausomoje Lietuvoje audė tautinius rūbus
Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, moteris pradėjo austi tautinius drabužius. Būtent tai, anot B.Urlikienės, jai teikia didžiausią malonumą: „Austi tautinius drabužius ar kitus darbus, susijusius su Lietuva, daug maloniau širdžiai“.
Atkurti lietuviškus drabužius ir jų detales amatininkei padėdavo senieji tautinių rūbų pavyzdžiai – jų audėjai užsakovai atveždavo iš muziejaus. Jiezne gyvenančios audėjos rūbais puošiasi daug skirtingų žmonių, taip pat ir jos pačios šeimos nariai – dukra, anūkė, marti. Tautinius rūbus, pasiūtus iš savo rankomis austos drobės, turi ir pati B.Urlikienė.
Pasmalsavome, kiek laiko užtrunka nuausti audeklą, iš kurio bus siuvamas moteriškas tautinių rūbų komplektas (sijonas, liemenė ir prijuostė)? Pasak audėjos, ji tai gali padaryti per savaitę.
Nors pati austi išmoko iš mamos ir močiutės, savo šeimos moterims audimo paslapčių jiezniškė neperdavė: nei dukros, nei marti, nei anūkės tuo nesidomėjo. Austi moka tik sūnus.
„Gaila, kad ši dinastija nutrūks... Nors sūnus austi išmoko. Kai jis grįžo iš kariuomenės, mes išaudėme kilimą iš 364 metrų juostelės“, – sakė amatininkė.
Pašnekovė neslėpė: jei tik būtų norinčių, ji mielai pamokytų austi visus norinčius – kad tik šis lietuvių amatas neišnyktų.
„Anksčiau atvažiuodavo pas mane moterys, norinčios austi. Ir dabar mielai priimčiau mokinę ir norėčiau perduoti visas savo žinias“, – kalbėjo B.Urlikienė.
15min žurnalistus jiezniškė nusivedė į darbo kambarį, kuriame svarbiausias daiktas – audimo staklės. Greta senų, prisiminimus keliančių audinių matyti ir daugybė naujų – akivaizdu, kad net ir „į pensiją išėjusi“ audėja nesėdi be darbo.
B.Urlikienė parodė į senas stakles, kurioms dabar – maždaug 100 metų. „Tai mano anytos staklės“, – pridūrė ir iš karto nuklydo į vaikystės prisiminimus apie pirmąsias stakles. Deja, prieš pat moters verstuves jos sudegė namuose kilus gaisrui.
Turi išskirtinį braižą
Kiekviena audėja turi išskirtinį savo braižą, tikino pašnekovė, prisipažinusi, kad, nors visų užsakovų nepamena ir net nepažįsta (nes dažnai tautinius rūbus užsako vienas asmuo visam kolektyvui, – aut. past.), juos nesunkiai atpažįsta. Pavyzdžiui, žiūrėdama televizijos laidą „Duokim garo!“. Arba pastebi Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, apsigaubusią jos nuausta mėlyna skraiste.
Man čia kaip mankšta: audžiant dirba ir kojos, ir rankos. Šio užsiėmimo aš nebuvau apleidus niekada. Nes būtent jis man teikia didžiausią malonumą, – tikino ilgametė audėja.
„Per savo gyvenimą esu priaudusi begalę audinių, net neįsivaizduoju, kiek tiksliai. Į šį kambarį tikriausiai visi netilptų“, – pasakojo audėja.
Ji iki šiol neįsivaizduoja dienos be audimo. Kasdien prie staklių sako praleidžianti bent kelias valandas, o anksčiau – mažiausiai 10 valandų.
„Nuo kitų fizinių darbų aš pavargstu ir sveikata nebeleidžia jų atlikti, tačiau prie staklių aš atsipalaiduoju. Man čia kaip mankšta: audžiant dirba ir kojos, ir rankos. Šio užsiėmimo aš nebuvau apleidus niekada. Nes būtent jis man teikia didžiausią malonumą“, – tikino ilgametė audėja.
