– Iš ko gali kilti nuobodulys?
– Nuobodulys, kaip fenomenas, reiškia, kad žmogaus gyvenime trūksta stimuliacijos arba yra pripratimas prie esamų dirgiklių, stimulų, kurie kadaise veikė pakankamai stipriai, kad žmogus nuobodulio nejaustų. Nuobodulys gali būti išgyvenamas, patiriamas įvairiose srityse: šeimoje, santykiuose, meilėje, darbe, savanoriaujant, užsiimant kokia nors veikla.
Jei žmogus dažnai išgyvena nuobodulį, galima kelti prielaidą, kad jo gyvenime, metaforiškai kalbant, atsirado daug pilkos spalvos.
Nuobodulys siejasi su motyvacijos toliau ką nors veikti toje srityje stoka, skatina apatiją. Jei žmogus dažnai patiria nuobodulį, reikėtų savęs paklausti, o kas yra, kad tai vyksta mano gyvenime, mano santykiuose arba mano darbe, kaip aš jaučiuosi patirdamas nuobodulį, ar man su tuo yra gerai.
Be to, jei žmogus dažnai išgyvena nuobodulį, galima kelti prielaidą, kad jo gyvenime, metaforiškai kalbant, atsirado daug pilkos spalvos.
Mūsų gyvenimas yra spalvingas, jame daug įdomių ir puikių dalykų, galima daug kuo žavėtis. Pavyzdžiui, mokslininkai dažniausiai patiria emociją, kurią užsienio ekspertai įvardija kaip susidomėjimą, susižavėjimą, jie nepatiria nuobodulio užsiimdami savo veikla.
Tarkim, mokslininkas gali dirbti laboratorijoje dešimtmečius, mėgindamas atsakyti į kažkokį vieną klausimą, o kiti, tarkim, galvos, kaip jis taip ilgai tuo domisi ir kaip jo neapima nuobodulys. Bet mokslininką skatina veikti atradimo džiaugsmas, jis nepatiria nuobodulio, nes vienas atsakymas sukelia kitus klausimus, ir jis vėl ieško atsakymų. Taigi net gyvenimas laboratorijoje gali būti spalvingas, sodrus, gyvas.
Nuomonė, kad natūralu ir normalu patirti nuobodulį santuokoje (kai santykiai yra ilgalaikiai, kai atsiranda pripratimas), yra mitas, iliuzija. Lygiai kaip darbas laboratorijoje, taip ir ilgalaikis santykis gali būti gyvas, žaismingas, spalvingas, sodrus.
– Kas dar gali sukelti nuobodulį?
– Nuobodulys gali būti susijęs ir su depresiškomis būsenomis, kai žmogui atrodo, kad gyvenimas yra bevertis, ateitis yra be prošvaisčių, žmonės – negeranoriški, nepalankūs, aš pats – bevertis. Jei žmogus taip mąsto apie save ir kitus, gyvenimą, ateitį, žinoma, kad jam ir nesinori jokio kontakto su aplinka, nesinori tyrinėti aplinkos, nesinori pažinti.
– Kaip padėti tiems žmonėms?
– Pirmiausia svarbu įsisąmoninti, kad aš pats, o ne kas nors kitas yra atsakingas už mano gyvenimo kokybę. Nebe mano mama, ne tėtis, ne valstybė, ne gydytojai, ne mokytojai, ne draugai – o aš pats. Aš pats atsakingas už kiekvieną dieną, jos turinį, spalvas, už tai, kaip nugyvensiu tą dieną, kaip jausiuosi, ar vakare jausiu ramybę ir dėkingumą, kad diena praėjo gražiai, ar kaip tik – disharmoniją. Savęs reikėtų nuolat klausti, o ką galima būtų padaryti, kad ši diena būtų nugyventa prasmingai, jeigu ji būtų išskirtinė, vienintelė mano gyvenimo diena.
Mūsų visų laikas žemėje labai ribotas, tad gal žmogų, kurį matau dabar, matau paskutinį kartą. Jei tuos žmones matyčiau paskutinį kartą, ar aš taip su jais bendraučiau, kaip bendrauju šiandien? Kai suvokiame laikinumą, savo atsakomybę už kiekvieną gyvenimo dieną, kai tai įsisąmoniname, tada gyvenimas atsiskleidžia visomis savo spalvomis.
Vaikai nuo pirmų gyvenimo dienų labai aktyviai mokosi, jiems patinka žaisti, jie nenori eiti miegoti, nes jiems nenuobodu gyventi, diena per trumpa, o miegas reiškia mažytę mirtį.
Pasižiūrėkime, kokių analogų yra gamtoje. Tarkim, vedame šunį pasivaikščioti į tokią vietą, kurioje jis dar nebuvęs: šuo uostinėja, domisi, yra aktyvus, bet, kurį laiką pabuvęs toje aplinkoje, jis pripranta prie stimulų ir susidomėjimas praeina.
Bet mes nesame šunys – mūsų receptoriai daug subtilesni, mes galime patirti daug daugiau negu gyvūnai. O kad mes esame sukurti patirti, tą rodo ir įvairūs psichologijos mokslo tyrimai. Pavyzdžiui, Deci ir Ryano savideterminacijos teorija sako, kad mes visi norime kurti savo gyvenimą.
Tarkim, vaikai nuo pirmų gyvenimo dienų labai aktyviai mokosi, jiems patinka žaisti, jie nenori eiti miegoti, nes jiems nenuobodu gyventi, diena per trumpa, o miegas reiškia mažytę mirtį. Mes visi tą atsimename, bet tai reiškia, kad tai yra mūsų prigimtyje, tai – natūrali būsena.
Ką reiškia nuobodulys? Jis reiškia, kad žmogus iškrypo arba krypsta iš natūralios raidos trajektorijos. Mūsų natūrali būsena būti susižavėjusiems, susidomėjusiems, patirti gyvenimą įvairovę, džiaugtis vienam kitu, patirtimis. Ir, jei šiuo metu to nėra, reikėtų savęs paklausti, ką aš geriausio galėčiau padaryti, kad mano gyvenimas būtų įdomesnis, negu yra dabar.
