Itin taiklūs dar neegzistavusių įrenginių aprašymai, pasirodę prieš 50 ar net 100 metų, stebina ir verčia žavėtis jų autorių išmone. Pristatome „Mashable“ aprašytas pačias įspūdingiausias mokslinės fantastikos rašytojų pranašystes, kurias vėliau mokslininkai pavertė tikrove.
 |
| „iPad“ |
1. "iPad": 1968 m.
Kažką labai panašaus, pavadinto „naujienų padėklu“ (angl. newspad), aprašė rašytojas Arthuras C.Clarke‘as žymiajame romane „2001: kosminė odisėja“:
„Pavargęs nuo oficialių reportažų, pastabų ir protokolų, jis prijungdavo savo naujienų padėklą prie laivo informacinio srauto ir nuskaitydavo naujausius pranešimus iš Žemės. Vieną po kito jis peržvelgdavo didžiausius pasaulio dienraščius... Persijungęs prie ekrano trumpalaikės atminties, jis likdavo pirmajame puslapyje ir skubiai peržvelgdavo antraštes, atkreipdamas dėmesį į jį dominusius dalykus. Kiekviena antraštė turėjo dviem skaičiais pažymėtą nuorodą; ją paspaudus, pašto ženklo dydžio stačiakampis išsiplėsdavo tiek, kad apimdavo visą ekraną. Baigęs skaityti, jis grįždavo į visą pirmąjį puslapį ir pasirinkdavo naują temą smulkiam apžiūrėjimui...“
 |
| /T-34 tankas |
2. Tankai: 1903 m.
Pirmieji tankai nepradėjo riedėti žeme iki 1916-ųjų... Gali būti, jog H.G.Wellsas, aprašydamas šią sceną savo apsakyme „Žemės šarvuočiai“, rėmėsi Leonardo da Vinčio XV a. modeliavimais:
„Karo korespondentas priartėjo tik tiek, kad jo riksmai būtų išgirsti.
– Kas tai buvo, po velnių? Nušovė mūsų vyrus!
– Juodas, – atsakė menininkas, – ir priminė tvirtovę. Stovėjo apie du šimtus jardų nuo pirmosios tvirtovės. – Mintyse jis ieškojo palyginimų. – Kažkas tarp didžiulio forto ir milžiniško gaubto.
[...]
Jo mirkčiojantis blyškesys priminė didžiulį nerangų juodą vabzdį; vabzdį, kuris dydžiu prilygo šarvuotam kreiseriui. Jis slinko įstrižai, pirmųjų apkasų link, ir šaudė iš šone žiojėjusių liukų.“
3. Virtualios tikrovės žaidimai: 1956 m.
 |
| Kadras iš žaidimo. |
Pirmasis kompiuterinis žaidimas buvo sukurtas 1958 m. Tačiau apie tais laikais nė nesapnuotą virtualią tikrovę rašyti ryžosi tik tokie fantastikos žanro drąsuoliai, kaip Arthuras C.Clarke‘as („Miestas ir žvaigždės“):
„Iš tūkstančių pasilinksminimo būdų, šis buvo pats populiariausias. Įėjęs į sakmę, nebuvai vien stebėtojas... Buvai aktyvus dalyvis ir turėjai – arba bent manei turįs – laisvą valią. Aplinką bei įvykius tavo nuotykiams galbūt iš anksto paruošė pamiršti menininkai, tačiau čia buvo palikta pakankamai lankstumo improvizacijai. Galėjai eiti į šiuos iliuzijų pasaulius su savo draugais, ieškodamas jaudulių, kurių nebuvo Diaspare... O kol sapnas tęsėsi, niekaip negalėjai atskirti savo išgyvenimų nuo tikrovės.“
 |
| Vyras su ausinėmis |
4. Ausinės, įstatomos į ausis: 1950 m.
2001 m. pasirodžius "iPod'ui", šios rūšies ausinės tapo bene populiariausios... Ray Bradbury rašant žymujį romaną „451 laipsnis pagal Farenheitą“, ausinės atrodė žymiai griozdiškiau.
„O jos ausyse buvo mažytės geldelės, glaudžiai suspausti antpirščio dydžio radijo imtuvai... Juose – elektroninis garsų vandenynas, muzika ir pokalbiai, išplukdyti į jos nerimastingo proto krantus.“
5. Video pokalbiai: 1911 m.
 |
| „Skype“ vaizdo pokalbis. |
„Skype“ juos pavertė kasdienybe. 1964-aisiais paveiksliukus ekrane AT&T pristatė kaip didžiulę naujovę; naujuoju vaizdo telefonu (angl. picturephone) buvo skambinama į Disneilendą. Pirmoji pasaulyje internetinė kamera 1993 m. buvo nukreipta į kavinuką Kembridžo universiteto kompiuterių mokslo katedroje. Štai kaip video pokalbius 1911 m. aprašė Hugo Gernsbackas romane „Ralfas 124C 41+“:
„Žengdamas prie telefoto ant sienos, jis paspaudė keletą mygtukų. Už poros minučių aparato priekyje esanti lentelė nušvito, vaizduodama švariai nusiskutusio maždaug trisdešimties metų amžiaus vyriškio veidą, kuris buvo malonus, tačiau rimtas.
Vos pažinęs Ralfo veido atvaizdą telefone, jis nusišypsojo ir tarė:
– Labas, Ralfai.
– Labas, Edvardai. Norėjau paklausti, ar galėtum rytoj ryte ateiti į laboratoriją? Noriu tau parodyti kai ką neįprastai įdomaus. Žiūrėk!
Jis žengė į šoną nuo savo įrankio, kad draugas galėtų pamatyti aparatą, stovėjusį maždaug dešimt pėdų nuo telefono lentelės.“
6. Automatinės durys: 1899 m.
Vieniems atrodo, kad pirmasis automatines duris sugalvojo Heronas iš Aleksandrijos, prieš 2000 metų; kiti išradėjais laiko kompaniją „Horton Automatics“. Kaip ten bebūtų, štai kaip jas aprašė H.G. Wellsas romane „Kai miegalius pabus“:
„Priekaištingai žvilgtelėję į Grehemą, du vyrai nusisuko ir, užuot įeidami per arką, žengė tiesiai į buto sieną priešais ją. Tuomet nutiko keistas dalykas: priešaky abiejų nueinančių vyrų, akimirksniu pakilo didžiulė šios tvirtos sienos atraiža ir vėl tuoj pat nusileido jiems nuėjus. Grehemas liko vienas su naujoku ir purpurinės spalvos apdarą dėvėjusiu barzdočiumi.“
 |
| /Radaras |
7. Radaras: 1911
Tai vienas iš tų retų atradimų, kurį rašytojai iš tiesų aprašė taikliai ir su smulkmenomis, nuspėdami daugelį jo savybių. Guglielmo Marconi tik 1933 m. sukūrė pirmąjį radarą, galėjusį pažinti tolimus objektus pagal jų siunčiamus signalus. Tačiau anksčiausiai jis pasirodė jau minėto Hugo Gernsbacko („Ralfas 124C 41+“) vaizduotėje:
„Pulsuojanti poliarizuota eterio banga, nukreipta į metalinį daiktą, galėjo atsispindėti lygiai taip pat, kaip šviesos spindulys atsispindi nuo šviesių paviršių. Aparatui veikiant tarsi prožektoriui, bangos nusiunčiamos į didžiulį plotą. Anksčiau ar vėliau, jos atsimuš į skrendantį objektą kosmose. Maža šių bangų dalis atsimuš į metalinį skraiduolio paviršių ir atspindėti spinduliai sugrįš atgal į aparatą. Čia juos nuskaitys aktinoskopas, užfiksuojantis tik atspindėtas, o ne tiesiogines, bangas.
Tuomet, pagal atspindėtų impulsų intensyvumą bei praėjusį laiko tarpą, galima tiksliai nustatyti atstumą nuo žemės iki skrendančio objekto.“
8. Atominė bomba: 1914
Terminas „atominė bomba“ buvo vartojamas dar nė neprasidėjus I-ajam pasauliniam karui, tačiau jis išpopuliarėjo būtent dėl H.G.Wellso romano „Išlaisvintas pasaulis“. Atominį karą pranašaujančioje knygoje aptikta tais metais dar neegzistavusio išradimo aprašymų:
„XX a. pradžioje mokslininkai susidūrė su radioaktyvumo indukcijos į sunkesnius elementus problema; jie negalėjo pasinaudoti vidine atomų energija. Šią problemą jau 1933 m. išsprendė Holstenas, kuriam pagelbėjo nuostabi indukcijos, intuicijos ir sėkmės kombinacija. [...] Atomų skilimą jis įvykdė mažiausioje bismuto dalelytėje. Ji susprogo su didele jėga ir išskyrė nepaprastai radioaktyvias dujas, kurios išsisklaidė tik po savaitės, ir tik dar po metų jis galėjo įrodyti praktikoje, jog jo paskutinis pasiektas rezultatas buvo auksinis. Bet viskas jau buvo padaryta – atsipirkęs nubrozdinta krūtine bei sužalotu pirštu, Holstenas žinojo, kad pirmajai nematomai bismuto dalelei pavirtus į skaldančią, plėšančią energiją, jis žmonijai atvėrė naują kelią, nors dar siaurą ir tamsų, į neribotos galios pasaulius.“
